Darnaus vystymosi politikos vertinimas gero valdymo kontekste: Baltijos šalių lyginamoji analizė

Temos aktualumas. Dėl intensyvėjančios gamybos bei aplinkos taršos, augančių visuomenės poreikių ir ekonomikos plėtros, pasaulio valstybės buvo priverstos aptarti esamą padėtį pasauliniu lygiu ir numatyti priemones aplinkos taršai riboti. Svarbiausi aplinkos klausimai buvo nagrinėjami 1972 m. Stokholme įvykusioje pirmojoje Jungtinių Tautų konferencijoje. Aplinkos poveikis žmogaus sveikatai buvo aktualiausias konferencijos klausimas. Konferencijos metu buvo pareikšta, kad dėl aplinkos blogėjimas bei gamtinių sistemų degradavimas lemia visuomenės sveikatos smukimą. Taip pat buvo pripažinta nuostata, kad egzistuoja ekonominės plėtros ribos ir ekologinius sprendimus būtina derinti su ekonomikos ir visuomenės poreikiais. 1980 m. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga kartu su Jungtinių Tautų aplinkos programa ir Laukinės gamtos fondu paskelbė Pasaulio aplinkos strategiją, kurioje buvo suformuluoti darnaus vystymosi pagrindai. Siekiant konkretizuoti strategiją, 1984 m. prie Jungtinių Tautų buvo sudaryta speciali komisija, kuri parengė ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“. Ataskaitoje buvo suformuluota darnaus vystymosi koncepcija: darnus vystymasis – tai plėtra, leidžianti patenkinti dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant galimybės ateinančioms kartoms tenkinti savo poreikius (Aleksandro Stulginskio Universitetas, 2008). 1992 metais Jungtinių Tautų aplinkos ir vystymo konferencija surengė konferenciją, kurios metu nustatė esminius darnaus vystymosi principus ir numatė veiklos planą darniam vystymuisi pasiekti (LR Aplinkos Ministerija, 2012, p. 1). Tai veiksmai, kuriais skatinama trijų darnaus vystymosi komponentų – ekonominio vystymosi, socialinio vystymosi ir aplinkos apsaugos – kaip tarpusavyje susijusių ir vienas kitą sustiprinančių ramsčių, integracija. Taip pat siekiama išnaikinti skurdą, pakeisti nesuderintus gamybos ir vartojimo būdus, saugoti bei valdyti ekonominio ir socialinio vystymosi gamtinių išteklių bazę – tai darnaus vystymosi svarbiausieji tikslai bei esminiai reikalavimai. Darnaus vystymosi pagrindinis tikslas yra siekti, kad kuo mažesnė žala būtų padaryta žmogui ir aplinkai. Augančios ekonominės problemos, veikiantys socialinių grupių interesai, didėjantys aplinkosauginiai reikalavimai ir besiformuojantys pasauliniai instituciniai tinklai darnų vystymąsi pavertė itin svarbiu procesu, kurio pagrindas yra kryptinga darnaus vystymosi politika. Ši politika privalo skatinti ir užtikrinti ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių klausimų integravimą. Tai tapo ypač aktualu prasidėjus globalinei finansų krizei ir valstybėms susidūrus su ekonominiais sunkumais, paskatinusiais politikus peržiūrėti darnaus vystymosi politiką, perskirstyti valstybės lėšas, priimti nepopuliarius sprendimus, kurti antikrizines strategijas ir programas. Šiuose politiniuose pokyčiuose ypatingą vaidmenį vaidina visuomenės ir interesų grupių dalyvavimas, atvirumas, viešumas, skaidrumas, demokratija, pasireiškiantys kaip gero valdymo principai. Darnaus vystymosi politikos sėkmę ir gero valdymo reikšmę šios politikos cikle apibrėžia viena pagrindinių politikos analizės funkcijų – politikos vertinimas. Atlikta Lietuvos (Dvorak (2011), Vilpišauskas, Nakrošis (2005), Čiegis, Ramanauskienė (2011), Juknevičienė, Kareivaitė (2012)) ir užsienio mokslininkų (Kilis (2007) Toots, Reetz, Jahn (2014), Bartle, Vass (2006), Dunn (2006), Giovanni (2004), Hametner, Steurer (2007), Parsons (2001), Strandenaes (2012)) mokslinės literatūros ir mokslinių tyrimų apie darnų vystymąsi, politikos vertinimą ir gerą valdymą analizė atskleidė mokslinio indėlio darnaus vystymosi politikos gero valdymo kontekste vertinimo trūkumą. Dauguma mokslininkų tyrinėja darnaus vystymosi procesą, gero valdymo koncepcijos ir principų pritaikomumą įvairiose srityse, viešosios politikos vertinimą ir jo procesą bei modelius. Plačiai analizuojant darnų vystymąsi ekonominiu aspektu, dažnai atliekama šio proceso rodiklių arba indeksų analizė, tačiau neaptikta mokslinių darbų arba tyrimų, kuriuose būtų atlikta darnaus vystymosi politikos gero valdymo kontekste analizė. Tokia analizė yra ypač svarbi, kadangi darnaus vystymosi politikos vertinimas institucionalizuojasi Europos Sąjungos ir jos sudėtyje esančių Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – administracinėse sistemose. Darnaus vystymosi politikos vertinimas gero valdymo kontekste Baltijos šalyse reikalingas dėl to, kad šios pokomunistinės valstybės perėjo į kitokį – demokratinį – režimą, kito valdymo modeliai, augo ir nuolat keitėsi visuomenės poreikiai. Wagener (2004, p. 128) teigia, kad buvusių socialistinių šalių integracinis transformavimasis yra procesas, kurį sudaro ne tik šalies ekonominė, bet ir įstatyminė bei politinė sistemos. Šalims, kuriose valstybė ir rinka atsikūrimo procese atsiranda tuo pačiu metu, yra sunku veiksmingai atlikti savo funkcijas. Darnaus vystymosi politikos vertinimo poreikis grindžiamas tuo, kad šios funkcijos dėka valstybinėms institucijoms yra suteikiama informacija apie tai, ar šios politikos intervencija buvo reikšminga, efektyvi, veiksminga ir priimtina pilietinei visuomenei bei suinteresuotosioms šalims, kokių jos padarinių sulaukta. Darnaus vystymosi politikos vertinimas pasireiškia kaip grįžtamasis ryšys ir prisideda prie kokybės kontrolės tobulinimo. Kaip teigia Dvorak (2011, p. 10), vertinimas padeda priimti geresnius sprendimus ir kartu, naudojantis specifinėmis vertinimo prieigomis, prisideda prie demokratijos stiprinimo, o tai skatina piliečių dalyvavimą, garantuoja skaidrumą ir remia visuomenės gerovę. Dėl šios priežasties vertinant darnaus vystymosi politiką, yra svarbu įvertinti ir gerą valdymą, kuris turi didelės įtakos visose šios politikos proceso stadijose.

Temos naujumas. Yra plačiai pripažinta, kad geras valdymas yra ypač svarbus vienai pagrindinių socialinės politikos sričių – darnaus vystymosi politikai (Sachiko, Doorwood, p. 15–16). Gerai funkcionuojančios institucijos ir vyriausybės vadovaujasi taisyklėmis, o tai savo ruožtu itin svarbu geram valdymui. Silpnos įstatyminės ir juridinės sistemos – kur įstatymų nesilaikoma ir jie nevykdomi, taip pat kur korupcija yra normalus reiškinys – menkina pagarbą įstatymui, skatina aplinkos būklės blogėjimą ir kenkia darnaus vystymosi progresui. Geras valdymas inspiruoja atskaitingumą, skaidrumą, efektyvumą ir taisyklių laikymąsi viešosiose institucijoje visuose lygmenyse, įtakoja pilietinės visuomenės gerą elgseną. Darnaus vystymosi politikos vertinimas, siejamas su geru valdymu, yra naujas reiškinys Baltijos šalyse, todėl nepakanka tyrimų, atliktų šiuo aspektu. Šio darbo naujumas atsiskleidžia vertinant darnaus vystymosi politiką gero valdymo kontekste analizuojant gero valdymo poveikį šios srities politikai.

Darbe tiriama problema. Miškų naikinimas, kietųjų atliekų valdymas, vandens ir oro tarša, biologinės įvairovės nykimas, visuomeninių sistemų nestabilumas, lyčių nelygybė, neteisingas naudos dalijimasis, atsirandantis dėl naudojimosi aplinkos ištekliais, viešosiomis gėrybėmis bei paslaugomis, yra pagrindinės viso pasaulio, įskaitant ir Baltijos šalis, problemos. Šios problemos sprendžiamos formuojant sprendimus darnaus vystymosi politikos procese, kuriant strategijas, formuojant tikslus ir uždavinius. Kiek sėkmingai darnaus vystymosi politika pasiekė užsibrėžtų tikslų ir uždavinių, atskleidžia darnaus vystymosi politikos vertinimas. Globalizacijos procese, ypač finansinės krizės laikotarpyje, dėl kylančių ekonominių problemų, veikiančių socialinių grupių interesų, didėjančių aplinkosauginių reikalavimų, pasaulinių institucinių tinklų formavimosi, darnus vystymasis tapo neatsiejamu šiuolaikinės demokratinės visuomenės bruožu. Gero valdymo procese dalyvaujanti pilietinė visuomenė, viešasis ir privatus sektoriai siekia pagrindinio tikslo, kuris užtikrintų žmonių ir valstybės gerovę, siektų gamtos išteklių apsaugos ir taupymo, spręstų ne tik ekonomikos augimo, bet ir skurdo mažinimo problemas, mažintų aplinkai daromą žalą. Dėl šių priežasčių geras valdymas yra neatsiejamas nuo darnaus vystymosi politikos proceso. Atsižvelgiant į tai, pagrindinė darbe formuluojama problema: neištirtas gero valdymo poveikis vertinant darnaus vystymosi politiką.

Darbo objektas. Darnaus vystymosi politikos vertinimas Baltijos šalyse.

Darbo dalykas: Darnaus vystymosi politikos vertinimas Baltijos šalyse gero valdymo kontekste.

Darbo tikslas: įvertinti Baltijos šalių darnaus vystymosi politiką gero valdymo kontekste.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti darnaus vystymosi politikos vertinimo teorinius aspektus.
2. Išanalizuoti gero valdymo koncepciją ir išaiškinti jos reikšmę darnaus vystymosi politikai.
3. Išnagrinėti Baltijos šalių darnaus vystymosi bei gero valdymo teisinius ir strateginius dokumentus.
4. Identifikuoti Baltijos šalių darnaus vystymosi rodiklių sąveiką gero valdymo kontekste.

Darbo metodai. Rengiant magistro baigiamąjį darbą naudoti šie metodai: mokslinės literatūros analizė, teisinių ir strateginių dokumentų analizė bei sintezė, lyginamoji analizė, Eurostato statistinių duomenų analizė ir grafinis vaizdavimas. Taikant mokslinės analizės metodą, išanalizuotos darnaus vystymosi ir gero valdymo koncepcijos, ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos sričių tarpusavio sąveika ir poveikis, darnaus vystymosi politikos istorinė raida ir susiformavimas. Taip pat analizuojami darnaus vystymosi politikos proceso etapai, vertinimo reikšmė ir gero valdymo svarba vertinant darnaus vystymosi politiką. Pasinaudojant Baltijos šalių teisinių ir starteginių dokumentų analizę, buvo identifikuoti nacionalinių strategijų ir teisinio reglamentavimo panašumai ir skirtumai, bendri prioritetai ir tikslai. Taikant antrinių duomenų – Eurostato darnaus vystymosi rodiklių – analizę, įvertinta darnaus vystymosi politika gero valdymo kontekste. Surinktų duomenų analizei pritaikyti aprašomosios statistikos metodai, papildyti lyginamąja analize ir grafiniu vaizdavimu.

Darbo struktūra. Baigiamąjį magistro darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmame skyriuje nagrinėjama darnaus vystymosi koncepcija, jos atsiradimo istorija ir prežastys, ekonominis, socialinis ir aplinkos kokybės komponentai, jų tarpusavio sąveika ir reikšmė. Taip pat analizuojama darnaus vystymosi politikos kilmė ir evoliucija, veiksmingos darnaus vystymosi politikos poveikis ekonominei, socialinei ir aplinkosaugos sritims, valdžios institucijų vaidmuo. Šiame skyriuje nagrinėjamas viešosios politikos procesas ir jo stadijos, darnaus vystymosi politikos vertinimo svarba bei kriterijai. Antrame skyriuje nagrinėjama gero valdymo koncepcija ir jos reikšmė darnaus vystymosi procese, aptariama įtaka vertinant darnaus vystymosi politiką, analizuojamas šių reiškinių tarpusavio santykis. Trečiame skyriuje nagrinėjami Baltijos šalių teisiniai dokumentai, reglamentuojantys darnaus vystymosi politikos įgyvendinimą. Atlikta Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių darnaus vystymosi strategijų analizė, išskiriami pagrindiniai tikslai, panašumai ir skirtumai. Ketvirtame skyriuje aprašoma darnaus vystymosi politikos vertinimo gero valdymo kontekste tyrimo metodika – empirinis tyrimas, tyrimo instrumento – Eurostato statistinių rodiklių parinkimo – pagrindimas. Analizuojami ir apibendrinami rodiklių rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir rekomendacijos.