Socialinė stratifikacija ir visuomenės strūktūra. Socialinė atskirtis ir skurdas

Stratifikacija ¬socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygų turto, galios ir prestižo paskirs¬tymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygybė perduodama iš kartos į kartą. Funkcionalistų nuomone, stratifikaciją lemia tam tikros veiklos rūšies vertinimas kiekvienoje visuomenėje, bei žmonių nevienodi gabumai. Funkcionalistinis požiūris į stratifikaciją išreiškiamas šiomis tezėmis: 1) stratifikacija yra universali, būtina ir neišvengiama; 2) stratifikacijos sistemą formuoja socialiniai poreikiai; 3) stratifikacija kyla iš visuomenės poreikio integruotis, susitelkti, koordinuoti; 4) stratifikacija palengvina optimalų visuomenės ir individo funkcionavimą; 5) stratifikacija rodo bendras visuomenėje pripažįstamas socialines vertybes; 6) galia visuomenėje paskirstyta teisėtai; 7) užduotys ir atlygiai paskirstyti teisingai; 8) ekonominė dimensija yra priklausoma nuo kitų visuomenės dimensijų; 9) stratifikacijos sistemos keičiasi evoliuciniu keliu. Stratifikacija egzistuoja todėl, kad tai naudinga žmonėms, kontroliuojantiems visuomenės gėrybes (kapitalą, gamybos priemones, valdžią ir t. t.). Oponuojantys funkcionalistiniam požiūriui teiginiai yra šie: 1)stratifikacija gali būti universali, bet nėra nei būtina, nei neišvengiama; 2) stratifikaciją formuoja galingos socialinės grupės; 3) stratifikacija kyla iš grupių konflikto ir varžybų; 4) stratifikacija trukdo optimaliam visuomenės ir individo funkcionavimui; 5) stratifikacija išreiškia galingųjų grupių vertybes; 6) galia visuomenėje paskirstyta neteisėtai; 7) užduotys ir atlygiai paskirstyti neteisingai; 8) ekonominė dimensija yra svarbiausia; 9) stratifikacijos sistemos keičiasi revoliuciniu keliu (1, p. 27).