Socialinės ir visuomenės etikos skirtumai

Moralės principus nepaliaujamai veikia istoriniai procesai bei įvykiai, suteikiantys naujesnes formas bei dorovės principų suvokimą. Ilgainiui susiformuoja atskiros kryptys, akcentuojančios skirtingas vertybes ir prioritetus. Etika, kaip moralės teorija, susiduria su keliomis pagrindinėmis problemos. Visų pirma ji privalo paaiškinti gėrio ir blogio sąvokas. Nemažiau svarbi yra laimės samprata – tai, kas individą daro laimingą, ar individas iš principo gali būti laimingas pats ir suteikti laimę kitiems. Galiausiai kone pats svarbiausias klausimas yra gyvenimo prasmės suvokimas: kas suteikia prasmę žmogiškai būčiai, kuo žmogus asmuo gali būti naudingas, kam jis turėtų paskirti savo egzistenciją; svarstymai, kad galbūt prasmės visai nėra arba ji itin individuali, todėl negali būti apibendrinama.

Etikos mokslas – nevienalytis. Bendra tėra tai, kokiais aspektais pasisako skirtingų etikos paradigmų atstovai. Žinoma, kad esminis etikos principas išlieka – harmonizuoti individo santykį su pasauliu, kuriame jis gyvena. Sutinkama, kad santykis turi būti teisingas, palankus abejoms pusėms. Skiriasi tai, kokiais būdais nutariama santarvę kurti ir ko žmogui iš jos galima tikėtis. Pažymėtina, kad etikos suvokimas kintantis.

Socialinė etika – tik naujaisiais laikais atsiradusi etikos rūšis. Politinių bei socialinių klausimų svarbos iškilimas, veikiamas humanizmo idėjų ir reikšmingų pokyčių geografiniame žemėlapyje, lėmė ir socialinės etikos raidą, kurios centre atsidūrė pats individas. Jį supanti aplinka imta suvokti kaip terpė, kurioje nevaržomai pasireiškia tiek kiekvieno individo valia, tiek vystosi socialinis asmenų tarpusavio konfliktas. Ši etika formavosi atsižvelgiant į hedonizmo principą – poelgis yra teisingas tiek, kiek suteikia dvasinio malonumo. Iš empirizmo perimtas tikėjimas, kad pasaulį galima pažinti tik per patirtį ir jos teikiamus potyrius, o iš utilitarizmo – įsitikinimas, jog esminis moralės principas yra žmonijos laimės maksimalizavimas ir skausmo minimalizavimas. Kitaip tariant, imta siekta palankaus individo veikimo kitų individų atžvilgiu. Neabejojama, kad tokio pobūdžio veikla yra naudinga tiek pačiam individui, tiek jį supančiai aplinkai. Vadinasi, teikianti laimę.