Žmogiškųjų išteklių valdymas: darbo rinka

Terminas “ darbo rinka” siaurąja prasme reiškia vietą, kurioje perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Žmogus yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą. Su tokiomis savybėmis, žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti iš gamtos jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti.
Šalyse, atsisakiusiose centralizuoto ūkio valdymo ir kuriančiose rinkos ekonomikos santykius, darbo rinka pasirodo kaip reiškinys, kuriame bene ryškiausiai atsiskleidžia šio pereinamojo laikotarpio socialinis ekonominis vyksmas ir prieštaravimai. Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos rezultatas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai, o suprantamiausia jos forma reiškia darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius bei jų sureguliavimą. Priklausomai nuo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykio, darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė, nulinė.
Šiame darbe aptarsime ir stengsimės išnagrinėti darbo rinką, rinkos situaciją, politiką, ypatybes, rinkos struktūrą, darbo pasiūlą bei paklausą, taip pat ir nedarbą Lietuvoje.

Darbo tikslai:

1. Apibūdinti darbo rinką Lietuvoje;
2. Išnagrinėti darbo rinkos struktūra, darbo pasiūlą ir paklausą;
3. Aptarti nedarbą ir jo didėjimo priežastis.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti informaciją apie darbo rinką, jos situaciją, ypatybes, politiką;
2. Išnagrinėti darbo rinkos stuktūrą;
3. Detalizuoti nedarbo priežastis Lietuvoje.