Darbo rinkos problemos Lietuvoje

„Klestinčiame mieste, kur žmonės turi daug... kapitalo, jie dažnai negauna tiek darbininkų, kiek norėtų, ir todėl kelia kainas, norėdami gauti tiek darbininkų kiek jie pajėgtų įdarbinti. Tai pakelia darbo kainą ir numuša pelną (atnešamą kapitalo).“

Adam Smith, Tautų Turtas

Terminas „darbo rinka“ savo pirmine, siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje buvo perteikiama žmogaus darbo jėga. Žmogus, skirtingai nuo darbinio gyvulio, yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir atirimą, turi valią, įsitikinimus, daugelį kitų fizinių, protinių, dvasinių savybių. Turėdamas šias savybes žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti iš gamtos jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti. Šis žmogaus sugebėjimas dirbti ir sudaro darbo jėgos esmę.

Darbo jėga yra svarbiausias ūkinės veiklos veiksnys, be kurio kiti gamtos veiksniai – žemė, darbo įrankiai, kapitalas yra tiktai nenaudojami daiktai. Tik žmogus sugeba įkvėpti gyvybę į gamtos priemones, sujungti į vieną visumą skirtingus komponentus – gamtos jėgas, įrengimus, mašinas ir pagaliau kitus žmones. Tobulindamas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas žmogus tuo pačiu metu ugdo save, vysto savyje įvairias žmogiškas savybes ir sugebėjimus. Būtent šie sugebėjimai ir domina žemės ir darbo priemonių savininkus, verčia juos pirkti rinkoje darbo jėgą. Kuo labiau išlavintos fizinės, intelektualinės ir dvasinės žmogaus savybės, tuo aukštesnė jo darbo jėgos vertė ir kaina.

Darbo jėga, kaip centrinis darbo rinkos santykių objektas, yra neatskiriama nuo gyvo žmogaus organizmo, suaugusi su jo kūnu. Bet ne visais istorijos laikotarpiais ji priklausė pačiam darbuotojui. Viešpataujant vergovinei ir feodalinei ūkio santvarkai žmogus ir jo darbo jėga absoliučios nuosavybės teisėmis priklausė vergvaldžiui arba feodalui. Pastarieji, siekdami jiems būdingų interesų, laisvai disponavo, valdė, išnaudojo vergus ir baudžiauninkus, galėjo juos parduoti, išmainyti į kitus daiktus, net nužudyti. Ir tik galutinai įsitvirtinus kapitalistiniams gamybiniams santykiams, darbo jėga įgauna privačios nuosavybės statusą, tiesiogiai priklauso pačiam visuomenės nariui.

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdomus santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos savininkai), tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Santykiai tarp darbo rinkos subjektų dėl darbo jėgos įsigijimo, panaudojimo, valdymo reguliuojami valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis sutartimis.

Darbo rinkos santykių negalima suvesti tik į darbo jėgos pirkimą – pardavimą. Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimas, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, ieškančių darbo apmokymas ir perkvalifikavimas.

Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus, susidarė atitinkamos prielaidos rinkos ekonomikos plėtrai. Jos pagrindu tapo nuosava valiuta, įsivyravusi privati nuosavybė, nauja įstatymų tvarka ir kitos sąlygos, susijusios su laisvąja rinka. Tačiau suprantama, kad šios sąlygos tuometinei ekonomikai plėtoti buvo ne tik neidealios, bet ir atvirkščiai – prastos. Pirmiausia prisidengus privatizavimo skraiste buvo masiškai grobstomas ir švaistomas valstybinis turtas, be to, atsirado reketo, mafijos bei korumpuotų grupuočių, kurios fizinės ir kitokios prievartos būdais materialiai bei moraliai eksploatavo tuometinius darbdavius ir kitus nuosavybės subjektus. Sensacingiausias įvykis – kai masiškai buvo apvogti komerciniai bankai, jų milijardais litų skaičiuojamos piniginės lėšos taip pat pateko į nusikaltėlių rankas, kurių niekas neišaiškins ir pavogto turto negrąžins.