Stacionarinės sveikatos priežiūros reforma Lietuvoje

Sveikatos apsaugos srityje Lietuva turi nemažai problemų. Gana didele problema tapo iš buvusios Sovietų Sąjungos perimtas Semaškos finansavimo modelis, kuris buvo pakankamai brangus (sveikatos priežiūros įstaigos finansuojamos iš biudžeto, o ne pagal suteiktų paslaugų kiekį pacientui), neefektyvus (orientuotas į kiekybę, o ne į kokybinius rodiklius bei nebuvo realios konkurencijos tarp įstaigų) ir neužtikrino geros gyventojų sveikatos (modelis orientuotas tik į ligų gydymą ir pamirštama prevencija) [22].
Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo pradėta galvoti apie reformą. Tam reikėjo naujos teisinės bazės, finansavimo reformos ir sveikatos priežiūros įstaigų valdymo decentralizavimo.
Pirmiausia buvo pradėta kurti teisinė bazė. 1991 m. spalio 30 d. buvo priimta Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, kuri tapo pagrindiniu dokumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį. Vėliau, 1994 m., priimtas Sveikatos sistemos įstatymas reglamentuojantis Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, stiprinimo ir atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, sveikatos priežiūros organizavimo, užtikrinimo, valdymo pagrindus ir kt. [14]. 1998 m. liepos 2 d. priimtas dar vienas svarbus dokumentas – Lietuvos sveikatos programa [20].
Taip pat buvo keičiama ir finansavimo sistema. Dar 1991 gegužės mėn. įsigaliojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris nustatė valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus [15]. Įkurta valstybinė ligonių kasa (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ir teritorinės ligonių kasos (TLK).
Buvo pradėta vykdyti decentralizacija – nuo 1997 m. sveikatos priežiūros įstaigos iš biudžetinių tapo viešosiomis (VŠĮ), kai kurios įstaigos pradėtos akredituoti ir licenzijuoti, dalis stacionarų pertvarkyti į palaikomojo gydymo ir slaugos įstaigas.