Humanizmo filosofija ir ugdymas

Humanizmas (lot. humanum- tai, kas žmogiška). Kaip dvasinės kultūros istorijos reiškinys, pirmiausia susiklostė XV- XVIa. Renesanso epochoje stengiantis atgaivinti antikinės kultūros studijas ir keliant naują (pasaulietinį) švietimo idealą.
Mėginimas remiantis žmogaus esmės samprata nustatyti individo ir visuomenės gyvenimo principus.
Tam tikra prasme humanizmas, senovės žinių ir studijų atgaivinimas,prasideda graikų-arabų literatūrai įsiveržus į lotyniškuosius vakarus ir davus postūmį klasikinės scholastikos plėtotei. Galima atsekti nenutrūkstamą giją nuo Aristotelio veikalų vertimo į lotynų kalbą 12 amžiuje- iki pat Marsiglio Ficino 15 amžiuje išverstos Platono kūrybos.
HUMANISTINIO UGDYMO koncepcija formuojasi humanistinės psichologijos ir egzistencinės filosofijos pagrindu vienu metu su progresyviuoju mokyklų judėjimu,tikėtina, jog dėl to dalis tyrinėtojų ją ir priskiria progresyvizmui kaip vieną iš atmainų. Besiklostanti lietuviškoji edukologijos tradicija linkusi šias abi koncepcijas išskirti. Bet skyrium pateikiamos jos viena kitą papildo, nes yra sukurtos tuo pačiu – kooperavimosi su vaiko prigimtimi – pagrindu. Kas esminga humanistinio ugdymo koncepcijai?