Motyvacijos teorija. Trenerių įtaka sportininkams

Motyvacijos teorija yra naudinga suprantant asmenų motyvaciją ir jų priežastis bei pasekmes. Pagrįstas sistema, atliktų tyrimų per paskutinius trisdešimt metų, parodė jog nuo mokytojų elgesio studentų motyvacijai tai buvo vienas iš prognozuojančių veiksnių. Ir tai, jog akademiniai rezultatai parodė sąsajas tarp mokytojų elgesio ir studento sportiniame kontekste. Keletas autorių taip pat svarsto jog trenerių elgesys yra nulemiamas veiksnys atleto motyvacijai. Tačiau keletas tyrimo studijų ištyrė sąsajas tarp motyvacijos kintamųjų ir sportinius rezultatus atskleidžiant pagrindinius rezultatus sporte. Todėl analizuojant du straipsnius bus aptariamas Vallerand atlikto (1997, 2007a, 2007b) hierarchinio vidinio ir išorinio motyvacijos modelis kuris leis tyrimą analizuoti ir suprasti lemiamus veiksnius bei pasekmes susijusias su skirtingos motyvacijos formom. Šis modelis kuriuo remiamasi teigia jog norint atlikti visišką motyvacijos įtakos modelių analize, reikia atsižvelgi y tris svarbiausias motyvacijos dalis, kurios susideda iš vidinės, išorinės ir amotyvacijos. Išorinės motyvacijos būdingų bruožų yra tai jog dalyvaujant savo malonumui aktyvioj veikloj sukuria pasitenkinimą ir malonumą dalyvavimo procese. Vis dėlto atletai irgi gali turėti išorinių priežasčių dalyvaujant sportinėj veikloj. Tokiu atveju, elgesys nustatomas paties dalyvavimo procese kuriame siekiama užsibrėžto rezultato kuris yra neatsiejamas ir nuo savęs pripažinimo, gaunamo apdovanojimo. Atsižvelgiant y išorine motyvacija detaliau, galima išskaidyti y dar keturias dalis kurios gali skirtis santykiniu autonomiškumu per išorines reguliacijas, vidines reguliacijas, nustatytą reguliaciją ir įskiepytą (integruotą) reguliaciją. Išorinė reguliacija laikoma viena iš mažiausiai įtakojančių išorine motyvaciją kuri nurodo elgesio reguliavimą per išorinius šaltinius, tokius kaip apdovanojimai ar patirtą stresą. Pavyzdžiui kai atletas atlieka treniruočių užsiėmimus įgyjant trenerio pripažinimą. Sportininkai taip pat gali būti motyvuojami per vidinę savireguliaciją kai nenumatyti atvejai iš išorės nulemia atleto apsisprendimą motyvuotis, nesiremiant konkrečiu asmeniu. Asmenys kurie dalyvauja sporto veikloje norint išvengti kaltės jausmo, gėdos ar nerimo atstovauja vidinės savireguliacijos pavyzdį priešingai nei kiti du motyvacijos tipai kaip išorinė motyvacija per nustatytą reguliaciją kuri pagal teoriją atstovauja atkakliai siekiančių tikslo kaip vieną iš motyvacijos formų. Pavyzdžiui atletas gali atlikti jam pavestas kaip sportininko užduotis, net jei ta veikla nėra įdomi pačiam atletui. Galiausiai, įskiepyta reguliacija yra viena iš labiausiai naudojamų apsisprendimo formų išorinėje motyvacijoje. Kuri atitinka individo savivertės vertybių sistemą. Tokiu būdu atletai dalyvaudami veikloj ar pasirinkdami sporto šaką reprezentuoja ir savo vertybes susijusias su veikla. (Ryan & Deci, 2000)  Taip pat amotyvacija egzistuoja kuri nurodo paties sportininko stoką ar intenciją dalyvauti aktyvioj veikloj.  HVIM (hierarchinė vidinė ir išorinė motyvacija) teorija taip pat aptaria bendrą motyvacijos kontekstą kuri apima globaline, kontekstine ir situacine motyvacija. Pagal Vallerand (1997), ši modelio koncepcija suteikia detalesnį supratimą apie motyvacijos procesus kurie bus aptariami ir antro straipsnio eksperimentiniame tyrime su šoninio judėjimo atlikimu ir skiriamaisiais motyvacijos bruožais atliekant užduotį.