Socialinė pagalba šeimai, auginančiai neįgalų vaiką

Neįgalieji, kaip ir visi mūsų valstybės piliečiai, turi teisę į jiems būtiną socialinę apsaugą ir pagalbą. Valstybė turi sudaryti palankias sąlygas jiems integruotis į visuomenę ir suteikti galimybę naudotis visomis savo pagrindinėmis teisėmis. Taigi viena aktualiausių problemų yra šeimos, auginančios neįgalų vaiką, situacija. Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, gyvena žmonių, turinčių intelekto  ar fizinių funkcijų sutrikimų, kurie sukelia žmogaus veiklos ribotumą, t.y. neįgalumą. Pastaraisiais metais specialiojo ugdymo sistemoje įvykę pokyčiai bei juos reglamentuojantys dokumentai ir teisiniai aktai reikalauja naujų darbo būdų ne tik su vaikais, bet ir su šeimomis, auginančiomis neįgalų vaiką. Lietuvoje nuolat skiriama lėšų neįgaliųjų socialinės integracijos procesui remti. Tačiau finansinės-materialinės paramos ribotumas pasireiškė tuo, kad pagrindinis dėmesys buvo sutelktas ne į psichologinės pagalbos šeimai sistemos kūrimą, o į naujų specializuotų įstaigų kūrimą. J.Ruškaus (2002, 16) žodžiais tariant, „kaip ir tarybinais laikais, didesnis dėmesys skiriamas neįgaliam vaikui, o kiti šeimos nariai paliekami likimo valiai“. Naujausi tyrimai (Gradeckienė, 2002; Ališauskienė, Ruškus, 2002; Butkevičienė, 2000) įrodė, kad vieno šeimos nario neįgalumas neišvengiamai paveikia visą šeimą. Pasak G.Navaičio (2002), vienpusė klinikinio pobūdžio pagalba gali ne tiek padėti, kiek neigiamai paveikti šeimą socialine prasme. Socialinė pagalba bus efektyvi tik tada, jeigu bus sprendžiama ne tik momentinė problema, t.y. jos paviršutinė dalis, bet ir giluma, dažniausiai susijusi su vaiko asmenybės augimu ir tobulėjimu. Užtikrinus bazinius šeimos poreikius, svarbu padėti spręsti jo psichologines problemas bei užsiimti prevencija, ieškoti priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams.