Vaikų dienos centre dirbančių socialinių darbuotojų pagalba socialinės rizikos šeimai

Socialinės rizikos asmenų problema yra opi bet kuriai visuomenei. Šie asmenys ne tik negali patys pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje, tačiau ir kelia įtampą joje, kuri gali pasireikšti padidėjusiu nusikalstamumu, papildomo valstybės rūpesčio reikalavimu, diskriminacija, nepakantumu. Todėl valstybė ir visuomenė yra suinteresuotos, jog socialinės rizikos asmenys neatsidurtų socialinės rizikos užribyje. Dar sudetingesnė socialinės rizikos šeimų problema, kadangi ji yra susijusi su vaiko teisėmis. Socialinės rizikos šeimoje ne tik apribotos galimybės tenkinti vaiko poreikius, tačiau ir iškyla problema, jog vaikams bus perduodamas šeimos modelis, taip pat iškyla smurto galimybė. Atsiranda rizika, jog tėvai nesugebės įgyvendinti pagrindinės savo pareigos – auklėti vaikus dorais žmonėmis ir aprūpinti iki nepilnametystės.

Šeima kaip socialinis institutas yra laikomas visuomenės ir valstybės pagrindu, tai skelbia ir Lietuvos Respublikos Konstitucija (38 str.). Šeima yra svarbiausia vieta, kurioje vaikas įgija vertybes, dorovės, socialinės brandos požymius, formuoja savo pasaulėžiūrą ir auga kaip būsimas valstybės pilietis ir tolimesnis jos kūrėjas. Tuo pačiu valstybė įsipareigoja globoti šeimą. Valstybės indėlis globojant šeimą priklauso ir nuo to, kaip pati šeima sugeba funkcionuoti ir kokios sąlygos sudaromos vaikų augimui. Taigi galima daryti prielaidą, jog socialinės rizikos šeimų atžvilgiu valstybės indėlis turi būti didesnis. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtinta, jog tėvai turi teisę auklėti savo vaikus pagal savo nuožiūrą, tačiau tik tol, kol tai atitinka moralines visuomenės normas. Priešingu atveju į šį procesą vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis įsikiša valstybė.

Prie didejančio dėmesio socialinės rizikos šeimoms prisidėjo ir XX a. šimtmetyje išaugęs dėmėsys vaiko teisėms. Tik XX a. suprasta, jog vaikas turi tokias pačias teises kaip ir suaugę individai, tačiau dėl fizinio ir emocinio silpnumo suaugųsiųjų atžvilgiu jam reikalinga papildoma parama. Pradėjus aktyviai plėtoti vaiko teisių gynimo institutą buvo konstatuota, jog šeima yra geriausia ir natūraliausia vieta vaiko emociniam, intelektiniam, socialiniam vystymuisi. Taigi net ir esant ribotoms galimybėms ar rizikai vaiką šeimoje stengiamasi išlaikyti, kol neatsiranda reali grėsmė jo vystymuisi. Todėl probleminėse šeimose pirmiausiai turi būti padedama pačiai šeimai, o tik vėliau galvojama apie vaikų atėmimą, suprantant, jog valstybinės vaikų globos įstaigos nėra pajėgios atstoti šeimos net ir suteikdamos materialinę gerovę.

Socialinės rizikos šeimos Lietuvoje yra gana dažnas reiškinys. Teigiama, jog pagrindinės funkcijos, vaiko socializacijos, vykdymui padarė sparčiai besikeičiančios ekonominės sąlygos. Lietuvos statistikos departmento duomenimis socialinės rizikos šeimų 2012 m. Lietuvoje buvo 10389. Šis rodiklis pastaraisiais metais pakankamai stabilus, tačiau nuo 2005 m. galima matyti ryškų pokytį, tuomet buvo užregistruota 16361 šeimų. Taigi galima manyti, jog problema sėkmingai sprendžiama, tačiau vis vien daugiau nei 36 tūkst. vaikų gyvena sąlygomis, kurios gali būti pripažįstamos netinkamomis jų raidai.

Dėl to valstybė privalo sukurti efektyvų mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinama socialinės rizikos šeimoje augančių vaikų gerovė, atitinkanti visuomenės standartus. Pagrindinės šio mechanizmo funkcijos yra kontrolė, finansinės paramos suteikimas, vaikams teikiamos paslaugos, konsultavimas. Viena iš šių įstaigų yra vaikų dienos centrai (toliau – VDC). Norint sumažinti socialinės rizikos šeimų problemą reikia kompleksiškai veikiančio mechanizmo, tačiau atskirai reikia išanalizuoti ir atskiras jo grandis – šiuo atveju VDC.

VDC dažnai traktuojami, kaip vietos, kuriose vaikai gali praleisti laiką, būti pamaitinami, su darbuotojų pagalba galintys atlikti namų darbus. Tačiau nemažiau svarbus centrų uždavinys yra darbas su pačia socialinės rizikos šeima, ne tik su vaiku. Bent jau taip konstatuojama daugelio VDC nuostatose. Tačiau svarbu nustatyti, ar tikrai šiuose centruose daroma įtaka ne tik vaiko gyvenimo kokybei, tačiau ir socialinės rizikos šeimos funkcionavimui.

Taigi tyrimo problema: ar VDC indėlis yra pakankamas sprendžiant socialinės rizikos asmenų problemas?

Tyrimo objektas: VDC teikiamos paslaugos socialinės rizikos šeimoms.

Tyrimo tikslas: išanalizuoti VDC socialinės rizikos šeimoms teikiamas galimybes, nustatant trūkumus ir tobulinimo galimybes.

Tyrimo uždaviniai:

• Nustatyti VDC veikimo principus ir teikiamos paslaugos;
• Išanalizuoti, kaip į problemų spendimus yra įtraukiami tėvai;
• Nustatyti, koks yra darbo su šeimomis intensyvumas;
• Identifikuoti trūkumus ir numatyti jų pašalinimo galimybes.