Socialinio pedagogo veikla dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų

Darbo aktualumas. Sudėtinga šalies socialinė bei ekonominė padėtis sąlygoja sunkią socialinę šeimų ir jose gyvenančių vaikų situaciją. Kasmet į socialinės rizikos grupei priklausančių šeimų šąrašą įrašoma vis naujos šeimos auginančios mažamečius vaikus. Nors Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, 2012 m. tokių šeimų skaičius sumažėjo 3,8 proc., o vaikų jose - 3,83 proc., Lietuvoje gausu socialiai bei pedagogiškai apleistų vaikų. Daugelis tokių šeimų yra prastos socialinės būklės, todėl vaikai jau pačioje gyvenimo pradžioje atsiduria tokioje aplinkoje, kurioje palanki socializacija sunkiai įmanoma.Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis 2012 m. pabaigoje 10389 socialinės rizikos šeimose augo 21303 vaikai. Dižiausią dalį socialinės rizikos šeimose augančių vaikų, kaip ir kasmet sudaro vyresni nei 10 metų (75130 vaikai), taip pat kiti mokyklinio amžiaus vaikai: 7 – 9 m. amžiaus – 3984, o 15 – 17 m. amžiaus – 4023 vaikai.

Ne visos šeimos yra tobulos, ne visi tėvai yra atsakingi. Socialinės rizikos šeima – tai šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, nepakankamai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. (Leliūgienė I., Rupšienė L., Plavinskienė L.2005)Tai reiškia, kad socialinės rizikos šeimose dėl menko tėvų išprusimo, dorovinių vertybių nuosmukio, nesugebėjimo ir nepajėgumo prisitaikyti prie kintančių socialinių bei ekonominių sąlygų formuojamos ne savarankiškos ir harmoningos asmenybės, o savo jėgomis nepasitikintys, nesaugiai besijaučiantys visuomenės nariai. Kad jie užaugę netaptų visuomenės našta, tiesiog būtina ugdyti jų visavertiškumo jausmą. Deja, norint užtikrinti socialinių rizikos šeimų mažėjimą ir sustabdyti šio socialinio reiškinio plitimą, reikia, kad visuomenė ir valstybė bendradarbiautų.

Socialinės rizikos šeimose suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip netinkamai jie elgiasi su vaikais, kokį pavyzdį vaikai mato. Vaikystėje sukurti stereotipai dažniausiai lydi visą likusį gyvenimą. Kai tėvai nėra vaikui stabilumo garantas, ir jis nesuvokia savęs kaip asmenybės, tada gali jaustis menkavertis, o padaręs klaidą, pasijunta nevykėliu. Tačiau vaikus galima išmokyti susidoroti su painiomis situacijomis, tai turėtų padaryti tėvai, bet į pagalbą gali ir turi ateiti socialinis pedagogas. Nes ne tik namai, bet ir ugdymo įstaiga yra reikšmingas socializacijos proceso veiksnys. Ji laikoma antrąja po šeimos svarbiausia socializacijos institucija. G.Kvieskienė (Kvieskienė G., 2003) teigia, kad mokykloje vaikas gauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį, vaikui labai reikalinga suaugusių žmonių pagalba.Socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams reikia dėmesio ir rūpesčio. Anksčiau socialinės ir psichologinės pagalbos poreikis socialinės rizikos šeimų vaikams nebuvo taip akcentuojamas kaip dabar. Dabar mokyklose bei kitose įstaigose dirba socialiniai pedagogai, kurie padeda vaikams, sprendžiant įvairaus pobūdžio problemas, kurios iškyla dėl įvairių priežasčių. Socialinio pedagogo veikla yra gana plačiai nagrinėta ir analizuota įvairioje mokslinėje literatūroje. Šią sritį yra analizavę G.Kvieskienė (2003), I.Leliūgienė (2003), I.Lukoševičienė (1999), J.Vaitkevičius (1995), ir kt.Socialinės rizikos šeimų vaikų ypatumus yra nagrinėję tokie mokslininkai, kaip L.Abromaitienė (2002), L.Bulotaitė (1999), I.Leliūgienė (2003), K. Miškinis (1993) ir kt.Problema. Socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų tema yra aktuali Lietuvos visuomenės problema. Ji aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje valstybių, kurios išgyveno ar išgyvena esmines socialines permainas. Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šeimos, kurios dėl tam tikrų priežasčių nepakankamai rūpinasi savo vaikais, pagal gyvenamąją vietą yra įtraukiamos į socialinės rizikos šeimų apskaitą. 2012 m. gruodžio 31 dienos Lietuvos respublikos savivaldybių socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitoje iš viso įrašytos 10389 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 21303 nepilnamečiai vaikai. Vien per 2012 metus į apskaitą įrašytos 1766 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 3140 vaikų. Švietimo institucijų ir socialinio pedagogo profesinis tikslas yra sujungti šeimą ir pedagogų bendruomenes. Socialinis pedagogas turi padėti rizikos šeimos vaikui atrinkti tikrąsias gyvenimo vertybes, suvokti jų svarbą, stiprinti vaiko autonomiją, laisvę, savarankiškumą. Dirbant su tėvais iš socialinės rizikos šeimų, pedagogas turėtų skatinti juos orientuotis į vaiką, kaip į asmenį, visavertį individą.

Darbo tikslas: Ištirti socialinio pedagogo veiklos ypatumus dirbant su vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose.

Darbo uždaviniai:

1. Teorinės literatūros pagrindu išanalizuoti socialinės rizikos šeimų sampratą ir rizikos veiksnius.2. Išnagrinėti socialinio pedagogo veiklos reglamentavimą ir siūlomus veiklos metodus dirbant su vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose. 3. Ištirti socialinio pedagogo veiklos ypatumus, dirbant su vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose.

Metodai:

1. Mokslinės literatūros ir dokumentų analizė.2. Interviu