Socialinių darbuotojų patirtys teikiant socialines paslaugas vaikų dienos centre

1. Šeima, socialinių įgūdžių ugdymo kontekste, pagrindinis socializacijos veiksnys, kurio dėka vaikas įgyja esminių socialinių žinių, susiformuoja įgūdžius bei gebėjimus, perima vertybes ir idealus, taisykles ir normas, būtinas gyvenant jį supančioje visuomenėje (Leliūgienė, 2002). Socialinės rizikos šeimoje vaiko socialinių įgūdžių ugdymas sutrinka, todėl kad, tėvai dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai pasirūpinti savo vaiku; naudoja prieš jį psichologinę, fizinę prievartą; gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, psichologiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.

Socialinės rizikos šeimose pagrindinis pagalbos reikalaujantis subjektas – vaikas, kuris negali pats savimi pasirūpinti, o neįgijęs tinkamų socialinių įgūdžių šeimoje, negali tinkamai tvarkyti ir savo paties gyvenimą, bei gali žengti ydingo elgesio pavyzdžio tėvų pėdomis. Šiuo požiūriu itin pasitarnauja institucinis, vaikų minimalios ir vidutinė priežiūros modelis. Šio modelio pavyzdys ne tik mokykla, kaip ugdymo institucija, bet ir Vaikų dienos centrai steigiami savivaldybės, neretai greta mokyklų.

1. Kuomet šeima negali užtikrinti nuoseklaus vaiko socialinių įgūdžių ugdymo, tokiu atveju labai sustiprėja ugdymo institucijos reikšmė socialinių kompetencijų ugdymui ir raiškai. „Siekiant atitraukti vaiką nuo neigiamos įtakos, neigiamos aplinkos poveikio, bei padėti vaikams socializacijos procese Vaikų dienos centro tikslai sutelkiami ties galimybėmis mažinti neigiamą šeimos įtaka vaikui, skatinti gebėjimus, ugdyti saviraišką, sudaryti sąlygas vaikui jaustis saugiam, plėtoti intelektualų pažintinį ir kūrybinį akiratį, padėti pasijusti pilnaverčiu visuomenės nariu, skatinti mokymosi motyvaciją, ugdyti asmeninės higienos įgūdžius, taip pat maitinti vaikus, bendrauti su jų tėvais bei įvairiomis institucijomis“ (Budvydienė, 2003, p.16).

Šiame kontekste, dirbant su socialinės rizikos vaikais/šeimomis dėmesys nukreipiamas į Vaikų dienos centrų socialinius darbuotojus, kurie nustato vaiko/šeimos poreikius paslaugoms ir pagal juos rengia pagalbos šeimai planus. Tad būtent Vaikų dienos centrų socialiniai darbuotojai, kaip pirminio poreikio vertintojai, bei pagalbos vaikui/šeimai planų rengėjai, organizatoriai yra arčiausiai vaiko/šeimos problemų, jų poreikių. Tad socialinių darbuotojų praktinio darbo patirtis, teikiant paslaugas socialinės rizikos šeimoms, yra vienas pagrindinių rodiklių, kuris leidžia nustatyti socialinių paslaugų teikimo, organizavimo, veiksmingumo, plėtros galimybes, apimant ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą šiame paslaugų teikimo procese, bei šio bendradarbiavimo aktyvinimą.

Pagrindiniai tyrimai atlikti tiriant Vaiko dienos centrų veiklą, teikiant pagalbą vaikui/šeimai, nagrinėjos Statkevičiūtė (2003), Lapinskaitė (2008). Ties socialinių darbuotojų veikla, funkcijos teikiant paslaugas Vaikų dienos centre susitelkia Budvytienės (2003), Žalimienės (2003) ir Sipovič (2007) tyrimuose.

Tyrimo naujumas. Tyrimai, siejami su Vaikų dienos centrais dažniau orientuojami į Vaikų dienos centrų administravimo ir vertinimo problemiškumą, socialinių paslaugų spektro pristatymą, paslaugų plėtrą, Vaikų dienos centrų socialinių darbuotojų funkcijomis, bet ne į socialinių darbuotojų praktinio darbo patirtis, žvelgiant ne tik į paslaugų teikimą, bet ir į tarpinstitucinį bendradarbiavimą veikloje.

Darbo objektas – socialinių darbuotojų patirtis teikiant socialines paslaugas Vaikų dienos centre.

Darbo tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų teikiančių paslaugas Vaikų dienos centre praktinio darbo patirtis.

Darbo uždaviniai:

1. Pristatyti Vaikų dienos centrų poreikį ir šio poreikio pagrindimą Lietuvos atveju;
2. Apžvelgti įgyvendinamą socialinį darbą su vaiku ir šeima Vaikų dienos centruose;
3. Atskleisti socialinių darbuotojų teikiančių socialines paslaugas Vaikų dienos centre patirtis, analizuojant teikiamas socialines paslaugas.

Darbo atlikimo metodai: mokslinės literatūros analizė, įstatymų ir teisės aktų analizė, , tyrimo tikslui pasiekti pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, kokybiniams duomenims rinkti pasirinktas pusiau struktūruotas interviu.