Socialinio darbo kaip socialinių paslaugų neįgaliesiems (vaikams ir jaunuoliams) kokybės vertinimo struktūros charakteristikos analizė

Temos aktualumas: socialinis darbas Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų tapo aktualia mokslinių tyrimų ir praktinės veiklos sritimi, nes socialinės pagalbos įvairių amžiaus grupių žmonėms reikia vis labiau. Remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis (2009) Lietuvoje veikė 196 socialines paslaugas vaikams teikiančios įstaigos. 2009 metais Lietuvoje pradėjo veikti 9 nauji savivaldybių vaikų globos namai, 5 nauji visuomeninių organizacijų ir parapijų vaikų globos namai. 2002 metais veikė 21 savivaldybių globos namai, 2007 metais veikė – 23, o po poros metų – 32. Didėjantis įstaigų, skirtų vaikams ir jaunuoliams, skaičius rodo, kad žmonėms reikia tokių specifinių pagalbos namų bei dienos centrų ar grupių, nes jų poreikis auga. Iš tarybinių laikų paveldėtos (pvz.: neišskiriant prioritetinių žmonių grupių ir k.t.) socialinės apsaugos priemonės rinkos sąlygomis tapo neefektyvios ir nepakankamos specialius poreikius turintiems asmenims: žmonėms su negalia, vaikams, rizikos šeimoms ir pan. Socialinės paslaugos buvo plėtojamos kiekybiškai, neišskiriant prioritetinių žmonių grupių, neatsižvelgiant į finansines galimybes. Socialinių paslaugų teikimo tikslas – grąžinti asmens gebėjimą pasirūpinti pačiu savimi, išsaugant garbę ir orumą, integruotis į visuomenę. Remiantis socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcija (2002) teigiama, kad būtina nustatyti socialinių paslaugų teikimo sistemos plėtros prioritetus, tolesnes socialinių paslaugų kryptis, atitinkančias šių dienų poreikius, tendencijas ir suteikiančias galimybę efektyviau plėtoti ir išlaikyti socialinių paslaugų sistemą. Todėl iš tarybinių laikų paveldėtos socialinės apsaugos priemonės keičiasi, tobulėja tam, kad būtų pasiekta geresni rezultatai socialinės apsaugos srityje, siekiant žmonių gerovės.
Socialinis darbas nėra lygus socialinėms paslaugoms, socialinio darbo kokybė nėra tas pats kas socialinių paslaugų kokybė, tačiau socialinio darbo sudedamoji dalis yra socialinės paslaugos, todėl jų kokybe ir suinteresuoti socialiniai darbuotojai.
Asmenų (pvz.: neįgalių asmenų) gauti socialines paslaugas nemažėja, todėl socialines paslaugas teikiančios įstaigos konkuruoja tarpusavyje norėdamos pasiūlyti asmeniui kuo kokybiškesnes paslaugas ir socialinį darbą. Tam, kad asmuo pasirinktų kokybiškas ir jo poreikius atitinkančias paslaugas ir turi būti nagrinėjama ir analizuojama socialinio darbo kokybės teikimas įstaigose, kaip teikiamos socialinės paslaugos ir kaip atliekamas socialinis darbas. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu (2006) socialinės srities įstaigos socialines paslaugas teikia Lietuvos Respublikos piliečiams, užsieniečiams laikinai ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje ir k.t., asmenims numatytiems tarptautinėse sutartyse. L. Žalimienės (2006) atlikto tyrimo duomenys atskleidė, kad socialinių paslaugų įstaigos (Valstybinio sektoriaus ar nevyriausybinės įstaigos) veikia mažiau palankioje aplinkoje negu kitų ekonomikos sričių įmonės. Socialinis darbas nėra lygus socialinėms paslaugoms, todėl jos turi balansuoti tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, savo, kaip socialinės įstaigos, įsipareigojimų klientui ir visuomenei. V. Targamadzė (2010) teigia, kad įstaigos norėdamos atlikti socializacijos funkcijas, turi keistis, taip kaip keičiasi jų aplinka.
L. Simanauskienė (2007), teigia, kad tik kokybiškos socialinės paslaugos gali užtikrinti sėkmingą jų prisitaikymą prie dinamiškų rinkos sąlygų. Lietuvoje egzistuoja socialinių paslaugų rinka ir joje cirkuliuoja multimilijardinės lėšos, dirba milijonai darbuotojų. Tai tampa svarbia ir reikšminga ekonomikos dalimi.L. Žalimienė (2003).
E. Kriauzaitė (2007) vadovaujantis šių mokslininkų (R. Lazutka, A. Guogis, S. Šukienė, L. Žalimienė) atliktų tyrimų apie kokybę analize, padarė išvadą, kad socialinių paslaugų kokybė gali būti vertinama keliais lygiais, pakopomis, leidžiančiais atskleisti įvairių procesų ypatumus: individo, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybių lygmenyje. Vertinant pasirinktais tam tikrais kriterijais galima atskleisti tiek stipriąsias, tiek silpnąsias paslaugų teikimo puses.
Socialinę paslaugų kokybę yra nagrinėją ne tik lietuvių autoriai, bet ir užsienio, tokie, kaip: D. Garvin (2004), pateikė susistemintus 4 kokybės sampratos požiūrius: transcendentinį – kokybė nėra nei mintis, nei materija, bet trečia objektyvi realybė; paslaugos – kokybė tikslus išmatuojamas dydis, geresnės kokybės paslaugos brangesnės; kokybė vartotojui - nesvarbu ar tai prekė ar paslauga, bet turėdama vartotoją, ji bus visada vertinama individų, kurie tą prekę ar paslaugą naudos. J. M. Juran (2003) ir W.E. Demin (2003) teigia, kad vartotojas svarbiausias dalyvis siekiant išmatuoti kokybę. Kiti požiūriai: kokybė gamyboje ir vertės požiūris siejami daugiau su vadyba. Autorius P. Crosby (2003) teigia, kad kokybė gamyboje traktuojama kaip atitikimas iš anksto numatytų parametrų, kurie išreiškiami standartais, techninėmis sąlygomis ir kitais reikalavimais ir bet koks nukrypimas nuo standartų yra defektas. Vertės požiūriu kokybė yra glaudžiai siejama su išlaidomis ir nauda. Pagrindinis aspektas – reikalavimai. Teigiama, kad kokybiška paslauga galima vadinti tą paslaugą, kuri eksploatuojama priimtinais kaštais. Nagrinėjant paslaugų sąvoką užsienio autoriai D. Cowel (1999) ir Ch. Groroos (1999) pagrindine paslaugų savybe išskiria jos neapčiuopiamumą. Kai kurios Europos šalys, tokios, kaip Vokietija, Prancūzija bei kitos pasaulio šalys socialines paslaugas įvardina, kaip visuomenines paslaugas, apimančias įvairias žmogaus gyvenimo sferas, tokias kaip švietimas, kultūra, asmens ir turto apsauga, sveikatos apsauga, transportas ir ryšiai, informacinės technologijos, kultūra ir buitis. (K.H. Anheeir (2000), G. Beacker (2000), R. Bespink (2000), C. Sutton (1999)).
Pagrindiniai dokumentai nurodantys socialinių paslaugų vertinimo būtinumą: LR socialinių paslaugų įstatymas (2006), LR socialinių paslaugų katalogas (2006), Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašas (2006), Socialinės globos normų aprašas (2007), Socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvai ir kt. Šie dokumentai apibrėžia reikalavimus teikiamoms paslaugoms bei darbuotojų kvalifikacijoms kelti ir pan. Remiantis išvardintais dokumentais socialinio darbo kokybę galima apibūdinti, kaip teikiamas paslaugas, kurios turi atitikti klientų poreikius ir visus Lietuvoje numatytos teisės aktus.
Socialinių paslaugų ir socialinio darbo kokybės klausimus nagrinėja Lietuvos ir užsienio mokslininkai. B. Švedaitės-Sakalauskės (2006) požiūriu sunku nustatyti socialinio darbo kokybės matavimo kriterijus, arba vadinamuosius standartus, kurie pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau minimi. Autorė teigia, kad socialinis darbas ir jo kokybė yra ir visuomet bus tam tikra dilema. B. Švedaitė-Sakalauskė pabrėžia, kad reikalavimai socialinio darbo kokybei tampa vis didesni, pagrindiniai ženklai tai rodantys yra socialinių paslaugų įstaigų licencijavimas, naujoji socialinių darbuotojų atestavimo tvarka, Socialinių paslaugų įstatymas (2006), kuriuo socialinio darbo veikla dar glaudžiau ir aiškiau siejama su socialinėmis paslaugomis, nes socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai socialinių paslaugų teikėjai. Šie mokslininkai: B. Švedaitė-Sakalauskė, L. Žalimienė, V. Targamadzė analizavo aplinkos veiksnius: puikus mikroklimatas darbo grupėje, kvalifikacijos kėlimo skatinimas ir k.t., kurie įtakoja socialinio darbo kokybę.
Tiek socialinio darbo kokybė, tiek socialinės paslaugos priklauso nuo socialinių darbuotojų kompetencijų. R. Bubnys (2004) atlikęs tyrimą: „socialinių darbuotojų profesinės karjeros galimybės ir socialinės kompetencijos ypatumai“ teigia, kad nemaža dalis socialinių darbuotojų, negali pritaikyti darbe visų savo sugebėjimų ir tuo pačiu negali savęs pilnai realizuoti. Šiuo metu socialiniai darbuotojai nesijaučia užtikrinti ir dėl nesugebėjimo atlikti su vadovu numatytų metiniame plane darbo užduočių bijo prarasti darbo vietą.
Dar vienas autorius B. Filipiak (2003), teigia, kad reikia vesti darbo sąnaudų apskaitą, analizuoti darbo procesą (pavyzdžiui, 10 metų), bei diegti modernias socialinio darbo kokybės matavimo priemones. Autorės požiūriu, nurodyti veiksmai skatintų kokybės gerinimą ir leistų nuolat stebėti kokybės kaštus, kartu užtikrintų viešųjų lėšų efektyvų paskirstymą ir geresnį viešųjų paslaugų teikimą.
Problema: Socialinio darbo kokybės sudedamoji - socialinių paslaugų kokybė, kurios vertinimas praktikoje yra problemiškas dėl vertinimo struktūros neapibrėžtumo.
Problemai nagrinėti keliami tokie klausimai:
1. Kokios teorinės socialinio darbo kokybės ir jos vertinimo koncepcijų charakteristikos?
2. Kodėl socialinio darbo kokybė yra socialinių paslaugų vartotojų poreikių tenkinimas?
3. Kaip vidinis ir išorinis globos įstaigos kokybės vertinimas susijęs su socialinio darbo kokybe?
4. Kokie yra socialinio darbo kokybės vertinimo trikdžiai vertintojų ekspertų požiūriu?
Tyrimo objektas: socialinių paslaugų neįgaliesiems kokybės vertinimo struktūra (kokybės vertinimo koncepcija, kriterijai, eiga/etapai, dalyviai ir kt.).
Darbo tikslas: atskleisti socialinio darbo kaip socialinių paslaugų neįgaliesiems (vaikams ir jaunuoliams) kokybės vertinimo struktūros charakteristikas.
Tyrimo uždaviniai:
1. Pateikti socialinio darbo kokybės sampratą.
2. Išanalizuoti vidines ir išorines globos įstaigos kokybės vertinimo charakteristikas sąlygojančias socialinio darbo kokybę.
3. Pateikti socialinio darbo kokybės vertinimo trikdžius.
4. Pateikti socialinio darbo kokybės vertinimo globos įstaigoje perspektyvinio modelio struktūrą ekspertų požiūriu.
Tyrimo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Dokumentų analizė.
3. Ekspertų metodas.
Magistrinio darbo struktūra: magistrinį darbą sudaro 4 dalys. 1 dalyje pateikiama paslaugų kokybės sampratos koncepcijos, 2 – socialinių paslaugų vartotojų poreikių tenkinimas – socialinio darbo kokybės aspektu, 3 – socialinių paslaugų „X“ globos įstaigoje kokybės vertinimas, 4 - pateikiamas socialinio darbo kokybės veikų globos įstaigoje tyrimas. Magistro darbą sudaro: 103 lapai, literatūros šaltinių: 97, iš jų: 12 užsienio literatūra.