Lietuvių kalba sovietinės okupacijos metais

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius Ribentropo ir Molotovo paktą, 1940 m. Lietuvos Respublika buvo okupuota ir įtraukta į Sovietų Sąjungą.Prasidėjo lietuvių kultūros, bibliotekų naikinimas, inteligentų žudymas, nekaltų gyventojų trėmimas. Toliau – hitlerininkų okupacija. Vėl artėjant frontui, nuo bolševikų teroro į Vakarus pasitraukė daug lietuvių inteligentų, tarp jų ir kalbininkų (Skardžius, Salys, Jonikas)

Jie savo kalbinę veiklą tęsė užsienyje: 1951 m. JAV buvo įkurtas Lituanistikos institutas, Čikagoje veikė Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, Romoje – Lietuvių katalikų mokslų akademija, bet daugelis užsienyje išleistų darbų Lietuvos kalbininkams ir šviesuomenei buvo neprieinami.

Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusu kalbai. Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai: rusiškai tvarkė dokumentaciją ir susirašinėjo pagrindinės Lietuvos įmonės, tam tikros įstaigos: reikšmingiausių mokslo sričių darbuslietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas.

Lietuvoje ėmė plisti dvikalbystė. Pirmiausia ji plito natūraliai, nes didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, įmonių darbo kolektyvai daugiausia buvo internacionaliniai ir juose bendrauta rusiškai. Lietuviai turėjo prisitaikyti: po karo į Lietuvą atvykę rusai lietuvių kalbos nemokėjo ir neketino jos mokytis. Todėl sovietmečiu atsirado daug iki tol Lietuvoje negirdėtų rusiškų barbarizmų: nariadas (=paskyra), pragulas (=pravaikšta), spravka ar spravkė (=pažyma, pažymėjimas), otviorka (=atsuktuvas), litforma (=liejimo forma) ir pan.

Dvikalbystė buvo skatinama ir oficialiai. Pavyzdžiui, rusų kalbos imta mokyti netlietuviškų darželių vaikus, nors šie dar neturėjo pakankamų gimtosios kalbos įgūdžių. Kur tik įmanoma, stengtasi steigti mišrias (rusų – lietuvių ar rusų – lietuvių – lenkų) mokyklas. Uždaryta ne viena Vilniaus krašto lietuviška mokykla – vietoj jų ėmė veikti lenkiškos – rusiškos. Aukštosiose mokyklose visur steigtos grupės dėstomąją rusų kalba. Planuota kai kuriuos dalykus dėstyti rusiškai ir lietuvių vidurinėse bei aukštosiose mokyklose, kur, beje, pokario metais marksizmas -  leninizmas ir dalis kitų bendrųjų disciplinų rusiškai dažniausiai ir buvo dėstoma.