Kitų kalbų poveikis lietuvių kalbai

Jau šimtus metų gyvuojanti mūsų šalies istorija byloja, jog nuo amžių pradžios Lietuva matė visko – nestigo čia nei juodo, nei balto. Lietuviškos žemės didžiavosi garbės ir klestėjimo šimtmečiais, tačiau didingos šlovės akimirkų spindulius temdė skausmingi karų, bado ir sukilimų šešėliai. Lietuvos istorijoje gausu dešimtmečių, kuomet šalį kaustė okupacijos jungas, neišvengiamai palikęs pėdsakus mūsų kultūroje, tradicijose, o ypatingai ten, kur tautos savimonei skaudžiausia – kalboje. Šimtus metų broliškai gyvenę Lenkijos kaimynystėje didžių kunigaikščių, bajorų ir didikų laikais lietuvišką žodį noriai kaitėme lenkišku pono žodžiu, rusų okupacijos laikais didvyriškai atkišę plačią krūtinę į priekį kovojome prieš rusišką kalbą, iš visų jėgų saugojome ir raginome nepamiršti skambaus lietuviško valstiečio žodžio Rytų Prūsijoje tamsiais germanizacijos laikais, o dabar girdime baugščią kalbinikų prakalbą apie anglizmo grėsmę bendrinei šalies kalbai. Už tai, kad dabar mūsų lūpas puošia lietuviškas dainingas žodis, turėtume dėkoti žmonėms ir didžiosios raidės – kunigui, humanistui, švietėjui Mikalojui Daukšai, vyskūpui, rašytojui Motiejui Valančiui, istorikui, tautinio atgimimo ideologui Simonui Daukantui, Mažosios Lietuvos grožinės literatūros pradininkui Kristijonui Donelaičiui, kurie brangino lietuvišką žodį, kalbėjo apie neįkainojamą šios kalbos svarbą, skambumą bei savitumą. Todėl šiandien, gražiu žodžiu minėdamas, ir kalbėsiu apie tai, kurios kalbos ir kaip veikė mūsų gimtąją kalbą anksčiau ir dabar bei kas buvo tie didvyriai, kurie stojo ginti ir saugoti lietuvišką žodį.