Lyderystės vystymo sąsajos su organizacijos strateginio pranašumo kūrimu

Kiekvienos šių dienų organizacijos pagrindinis tikslas - užimti kuo didesnę rinkos dalį, gauti kuo didesnį pelną, išsiskirti pasiekiamais rezultatais tarp kitų organizacijų, teikti geriausias paslaugas. Norėdama visa tai įgyvendinti, organizacija privalo turėti unikalių išteklių.

Lyderystė analizuojama jau nuo pat seniausių laikų, tačiau iki šiol nėra tiksliai apibrėžta, kokiomis ypatingomis savybėmis turi pasižymėti lyderiai, kad organizacija dirbtų efektyviai ir pasiektų aukščiausius veiklos rezultatus. Kiekviena šiuolaikinė organizacija turi pagrindinius asmenis, t. y. lyderius, kurie pasižymi ypatingais gabumais, ateities vizija, tam kad išaugintų ir sudarytų sąlygas organizacijai išvystyti strategiją, taip pat nustatytų reikalingus išteklius bei išugdytų darbuotojus, kurie gebėtų paversti idėjas realybe. Pagrindinis strategijos tikslas yra įgyti strateginį pranašumą, arba kitaip tariant organizacijos konkurencinį pranašumą. Strateginio valdymo teoretikai savo moksliniuose darbuose daug dėmesio skyrė organizacijos konkurenciniam pranašumui ir jo išlaikymui. Teigiama, kad organizacijos strateginis pranašumas turėtų būti toks, kad jį būtų galima naudoti kuo greičiau ir kad truktų kuo ilgesnį laiko tarpą.

Darbo objektas – lyderystė ir organizacijos strateginis pranašumas.

Darbo tikslas – remiantis moksline literatūra išnagrinėti lyderystės vystymo sąsajas su organizacijos strateginio pranašumo kūrimu.

Darbo uždaviniai:

1. Apibrėžti lyderystės teorinius aspektus.
2. Išanalizuoti organizacijos strateginio pranašumo sampratą.
3. Išnagrinėti lyderystės vystymo sąsajas su organizacijos strateginio pranašumo kūrimu.
4. Apibendrinus nagrinėtą mokslinę literatūrą pateikti pagrindines išvadas.

Darbo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizės metodas.
2. Sisteminės analizės metodas.
3. Lyginamosios analizės metodas.