Projekto valdymo sprendimai pagal jo gyvavimo ciklo fazę

Pasaulinėje praktikoje yra sukurta nemažai projekto gyvavimo ciklo modelių, kurių paskirtis ir pobūdis susiję su organizacijos, kuriai priklauso modelio autorius specifika ir perspektyvomis [1].

Pirmąjį investicinio projekto gyvavimo ciklo modelį parengė W.C. Baumas. Baumo cikle išskiriami 4 pagrindiniai etapai: 1) identifikacija, 2) projekto parengimas, 3) įvertinimas ir atranka, 4) projekto įgyvendinimas. Baumo modelis buvo kritikuojamas dėl jo paprastumo ir dėl to, kad jis išreiškė tik Pasaulio banko praktiką. Vėliau buvo sukurti modeliai, atsižvelgiant į autorių nagrinėjamų projektų problematiką akcentuojantys atskirus gyvavimo ciklo etapus, pavyzdžiui: investavimo ir produkcijos gamybos fazes; pritarimo projektui ir projekto užbaigimo ir pan. Tačiau praktikoje dažniausiai naudojamas 1978 m. (1991 m. patobulintas) Jungtinių tautų plėtros organizacijos [2].

Tinkamas investicinio projekto parengimas turi įtakos įmonės finansinei būklei, veiklos rezultatams ir net veiklos tęstinumui. Todėl labai svarbu kuo objektyviau įvertinti kiekvieno investicinio projekto efektyvumą ne tik atsižvelgiant į nagrinėjamas investavimo alternatyvas, bet ir įvertinant to paties projekto įgyvendinimo eigoje pasikeitusias sąlygas [3].

Vienas iš svarbiausių kriterijų objektyviai vertinant investicinio projekto ekonominį efektyvumą yra jo gyvavimo ciklas. Atsižvelgiant į tai, kokia projekto gyvavimo fazė, pasirenkamas vertinimo metodas ir priimamas sprendimas (teigiamas ar neigiamas) [1].