Socialinės utopijos tema Jono Biliūno novelistikoje

Utopija – idealios, neįgyvendinamos santvarkos projektas; neįvykdomas, nerealus sumanymas. Šis terminas kilęs iš Tomo Moro romano „Utopija“, kuriame aprašyta sala, kurioje gyvena ideali, harmoninga visuomenė, čia nėra tironijos, nevyksta karai. Žinoma, jog idealios santvarkos modelį reikia pasiekti patiems, todėl tokiose visuomenėse ieškoma tobulumo tik kovojant su blogio sanklodomis ir tik nugalėjus pyktį ir prievartą galime sukurti valstybę su darnia ir stabilia santvarka. Svarbu apibrėžti dar vieną sąvoka – prometėjizmą, pagal Mindaugą Kvietkauską – „tai radikali antropocentrinė pasaulėvoka, kylanti iš revoliucingos nuostatos, kad tradiciniai, varžantys individą religijos ir visuomenės modeliai turi būti perkurti ir kad tai gali įvykti tik išlaisvinus išskirtinių asmenybių kūrybines galias. Tokios prometėjiškos asmenybės, peržengusios pačios save, tragiškai pasirenka aukotis dėl visos bendruomenės ateities, dėl jos išlaisvinimo nuo prievartinių institucijų ir metafiziškai pateisinto blogio.“[1]

[1] Mindaugas Kvietkauskas, „Prometėjiškoji pasaulėvoka Jono Biliūno prozoje“, Metai, 2005, Nr. 12, p. 80–93