Etnocentrinis egzistencializmas: JUOZAS APUTIS

Akivaizdus pagrindinio pasakotojo jautrumas laikui, sugebėjimas išskirti daugybę laiko bei erdvės atspalvių : ,,<...> tai pasakotų jiems apie savo tėvų, savo kaimo ir savo miesto gyvenimą, atrinktų gražiausius plotelius iš daugybės plotų“ ; . Mąstymas apie laiką užpildomas jutimine- vaizdine medžiaga, formuojama atminties vaizduotė: ,, Tada, vaikystėje, tas kelias nebuvo toks aiškus, jis turėjo daugybę posūkių, aikštelių, buvo sudurstytas iš mažų atkarpų“. Sąmonė apima plačius erdvės ir laiko plotus. Veikėjų išgyvenimai perkeliami į gamtą, riba tarp žmogaus ir gamtos tarsi išnyksta. Šioje novelėje galime atrasti kelis laiko ir erdvės tipus : laiko- pradžia ir pabaiga, erdvės- namai, mokykla,sodyba,miškas (svarbios ribos). Išskiriamos tokios opozicijos, kaip vidinė- išorinė, sava-svetima. Miškas, mokykla – svetima erdvė : , Dabar taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki mokyklos, o paskui naktimis — nuo mokyklos iki namų.“. Kita vertus šios dvi kategorijos tampa apmąstymų, refleksijų objektais, kai aiškinamas žmogaus santykis su erdve ir laiku.