Juozas Aputis. Kalba

Ar žinote ką reiškia meilė? Žinoma, žinote. Meilė, tai jausmas, kuris užplūdęs mūsų visą širdį ir kūną, švelniai virpina. Neveltui sakoma, kad mylėdami jaučiame pilve skrajojančius drugelius. Kartais atrodo, jog be meilės gyvenimas tuščias ir beprasmis. ,,Meilė gaivina sielą taip, kaip rasa suvytusius žiedus"- kartą Salomėja Nėris yra pasakiusi. Kas šauniausia, kiekvienas iš mūsų jau yra patyręs meilę. Meilę žmogui. Meilę tapymui. Meilę spagečiams. Meilę fotografijai. Meilę kūrybai, prozai. Juozas Aputis yra tas žmogus, kuris beprotiškai mylėjo prozą. Vingiuodamas plunksna, kiekviename žodyje įdėdavo visą savo širdį, sielą, tiek minčių, kad norint jas visas atrasti ir suprasti reikia skaityti ir gilintis į kūrinį dar ir dar kartą. Poeto meilė niekada neleido sustoti rašyti, kurti. Šiltuose namuose, kaimo aplinkoje, Balčiuose augo berniukas, norintis nuversti pasaulį savo parašytais kūriniais. Balčių, Nemakščių septynmetė ir Viduklės vidurinė mokykla Juozą Aputį išugdė doru, stropiu, nuoširdžiu, religingu bei smalsiu žmogumi. Pastarąjį mėnesį žiūrėtas filmas ,,Žalio laiko vingis" apie Juozą Aputį atskleidė dar keletą jo savybių. ,,Kaip gražu žiūrėti į vorele plaukiančius ančiukus"- filme girdėti prozininko žodžiai. Juozą Aputį džiugindavo gamta ir net patys mažiausi jos stebuklai, kaip ir neseniai įsigytas radijas. Jį rašytojas nusipirko pirmasis savo kaime, dėl neįveikiamo smalsumo domėtis tuo, kas vyksta gimtinėje, bei klausytis kultūros laidų. Rašytojas buvo žmogus, kuris, atrodo, dėl savo gimtinės galėtų padaryti bet ką. Jis garsiai skundėsi minėtame filme kaip jo kaimas netvarkomas, kaip elektros linijos yra nutįsusios ir gadinančios gražaus kaimo ir jį supančios gamtos aplinką. Prozininkas ne kartą yra drąsiai ir ryžtingai pareiškęs, jog valdžia yra tragiška ir ją reikia versti. Taip išrėždamas, jis parodo, jog nebijo būti kritišku ir kandžiu dėl savo kaimo gerovės.