Kalbos atmainos: bendrinė kalba, dialektai, akcentai, dvikalbystė

Vargu ar reikia įrodinėti, kokią didelę reikšmę turi kalba. Dabar sunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu nemokėtume kalbėti, bendrauti kalbos pagrindu. Įvarių tautybių žmonės pasaulyje kalba skirtingomis kalbomis. Kiekviena iš kalbų turi savo taisykles, formas, tačiau nedaug kam yra girdėtas terminas kalbos atmainos.

Šio darbo tikslas, supažindinti būtent su kalbos atmainomis: bendrine kalba, dialektais, akcentu, ir dvikalbyste. Aptarti kiekvieną iš jų atskirai, išryškinant svarbiausius kiekvienos atmainos bruožus, funkcijas kalboje. Šios atmainos yra plačiai paplitę kiekvienoje pasaulio kalboje, paįvairina ją, padaro įdomesne klausytis, bei palengvina bendravimą tarpusavyje.

2. Dialektai

Dialektas – tarmė. Stambiausia teritorinė kalbos atmaina, skiriama pagal ryškias (dažniausiai gausias) fonetines ypatybes, nebūdingas kitoms tos pačios kalbos tarmėms.

Tarmės taip pat turi nemažų žodžių kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo, žodžių darybos ir žodyno skirtumų.

Tam tikros visuomenės kalba paprastai nebūna vienalytė. Visų pirma ji įvairuoja teritorijos atžvilgiu. Teritorijos atžvilgiu kalba susiskaido į tarmes arba dialektus. Pavyzdžiui, apie Marijampolę ir Šakius tariama duona, pienas (su dvibalsiais uo, ie), bet apie Plungę ir Telšius jau douna, peins (su dvibalsiais ou, ei).

Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, anglų kalboje – šiaurės ir pietų. Joms būdingos tam tikros fonologinės, morfologinės, sintaksinės ir leksinės ypatybės. Tarmės dažnai taip pat nebūna vienalytės: jų užimamose teritorijose dažnai pasitaiko įvairių kalbos skirtumų. Todėl tarmės skirstomos į smulkesnius teritorinius vienetus – patarmes. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos aukštaičių tarmėje išskiriamos rytų, vakarų, pietų patarmės, o žemaičių tarmėje – šiaurės vakarų (dounininkų), pietryčių (dūninkų) ir vakarų (donininkų) patarmės.