Lietuvoje tarmės laikomos didele vertybe ir saugotinu kultūros paveldu, bet viešumoje, žiniasklaidoje vartotina tik bendrinė, griežtai norminė kalba. Kokią įtaką ši kalbos politikos nuostata daro galimybėms puoselėti ir kalbą, ir jos tarmes?

Šiais laikais pasaulyje mažosios tautos susiduria su didžiulėmis grėsmėmis išnykti. Globalizacija bei didelių šalių siekis kontroliuoti mažesnes be abejonės kelia grėsmę mažesnėms tautoms. Lietuva – ne išimtis. Didžiulė emigracija ir protų nutekėjimas akivaizdžiai atsiliepia mūsų kalbai. Ji tampa vis mažiau svarbi ir vartojama. Ne paslaptis, kad Lietuvoje tarmės yra didžiulė tautos vertybė, tačiau viešojoje kalboje tai nėra akcentuojama. Manau, kad tai yra labai blogai ir tokia kalbos nuostata gali turėti skaudžių padarinių ateityje. Manau, kad tarmės susiduria su didžiule grėsme išnykti ir reikia jas išsaugoti.

Pirmiausia, manau būtų tikslinga aptarti mūsų tarmes ir jų savybes. Visi žinome, kad Lietuvių kalba turi bene keturias pagrindines tarmes: Aukštaičių, Žemaičių, Suvalkų ir Dzūkų. Vienose vietovėse, pavyzdžiui, Kauno apylinkėse, skirtumai nuo bendrinės kalbos nedideli, tačiau Žemaitijoje retai, kuris žmogus nekalba tarmiškai. Tad tie, kas gyvena pavyzdžiui Žemaitijoje, kalba labai savita ir unikalia tarme, kurią tikrai reikia išsaugoti. Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais. Daug informacijos apie dialektologiją žinome iš lietuvių kalbos pamokų, tad aš nusprendžiau pasidomėti įdomesne informacija, kuo mūsų tarmė yra ypatinga. Nors Žemaitija užima palygint labai nedidelę teritoriją, tačiau net negaliu atsistebėti kiek čia yra skirtingų patarmių ir šnektų. Žemaičių tarmėje yra begalė smulkių šnektų, kurių niekas ir nesuskaičiavo. Neįtikėtina, bet jos maždaug kas penkiolika kilometrų keičiasi. Kyla klausimas, kodėl Žemaičių tarmė skiriasi patarmėmis ir šnektomis? Manoma, kad tai kaimynų įtaka. Šiaurės žemaičiai, ypač kretingiškiai, perėmė nemažai kuršių kalbos savybių, vakarų žemaičiai maišėsi su kuršiais taip skiriasi patarmė, dar ir su vokiečiais. Svetimom kalbom kalbančių kaimynų neturėjo tik pietų žemaičiai. Jie maišėsi tik su kitais žemaičiais ir aukštaičiais, todėl manoma, kad jie išlaikę daugiausiai senųjų žemaičių tarmės ypatybių. Žemaičių tarmė nuo aukštaičių skiriasi daugeliu ypatybių. Įdomu buvo pasidomėti, kad pas mus tarmiški žodžiai turi vieną prasmę, o pasirodo kitose tarmėse jie reiškia ką kita. Aukštaitis kūlio kaip ginklo nenaudoja, žemaitis - gana dažnai svaidosi akmenimis. Žemaičiui kelis susijęs su kėlimosi sąvoka, dzūkui - su klaupimosi.