Dalykinės komunikacijos su Prancūzijos partneriais ypatumai

Visuomenė mums įdiegė tam tikras sampratas ir vertybes. Žinoma, kad ir kitose šalyse laikomasi didelės sampratų dalies. Stebėtina, kad tokiame dideliame senos istorijos ir neaprėpiamos įvairovės pasaulyje yra daug tvirtai ir panašiai įsišaknijusių bendrų sampratų labai skirtingose visuomenėse. Tik dažnai mes neatkreipiame dėmesio į tai, kad tas požiūris daugelyje kultūrų į pripažįstamas sampratas kiekvieno yra kitoks. Kadangi įvairiose visuomenėse vertybės ir esminės nuostatos yra skirtingos, vadovavimo, tvarkos, bendravimo sampratą neišvengiamai sąlygoja kultūra.

Kultūrų įvairovė yra didžiulė ir nepakeičiama, ji neišnyks nei ryt, nei poryt. Ji turi savo lobių, kuriuos atskleidus įgaunama neįkainojama nauda tiek verslininkams, tiek paprastiems turistams,...

Mano susidomėjimas romantiška šalimi – Prancūzija, jos kultūra, žmonėmis atsirado dar nuo vaikystės perskaitytų A. Diuma „Trijų muškietininkų“. Jau tada turėjau susiformavusi stereotipišką prancūzo įvaizdį: galantiškas, riteriškas... Deja, rinkadama medžiagą šiam referatui radau straipsnių, kuriuose prancūzai apibūdinami priešingai nei aš maniau. Pvz., Asta Skaisgirytė, Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje sako: „Prancūzas netelpa į jokius standartus; vienoks jis iš Brėtanės, kitoks iš Korsikos... Meškos paslaugą čia labiausiai atlieka kinas: jei pamatėme Ž. P. Belmondo, tai ir puolame manyti, jog Paryžiaus vyrai tokie. Jei kas susižavėjo K. Denior, tai dar nereiškia, kad ji atstovauja visoms prancūzėms moterims. Tiesa, vairuotojai neretai nepaiso jokių taisyklių, jokių kelio ženklų, sėda prie vairo išlenkę vieną kitą taurę vyno“.

Bendra prancūzų nuostata užsieniečių atžvilgiu neutrali – nei teigiama, nei neigiama. Jie derisi su užsienio partneriais, jeigu jie turi gerą prekę arba nori iš jų pirkti. Jei derybininkai nemoka prancūziškai, jų požiūriu tai bloga pradžia. Jie nelaikomi lygiais. Gali būti blogesni arba geresni, bet kitokie. Prancūzai mano esą unikalūs ir nesitiki, kad derybininkai įstengs prisitaikyti prie jų standartų. Jie nemėgsta iš karto pereiti prie verslo reikalų, dažnai vartoja netiesioginį bendravimą. Prancūzų kultūroje kalbumas yra prilyginamas protingumui, o tyla nėra gera byla. Jie mėgsta pakalbėti ir tam laiko negaili. Negailestinga prancūzų logika dažnai erzina įvairių tautų žmones ieškančius sprendimų. Jeigu užsienio partneriai pasakys ką nors priešingai negu buvo sakę anksčiau, prancūzai būtinai pasinaudos tuo prieštaravimu. Jie dažnai per tarptautinius susitikimus lieka vieni iš nepalenkiamiausių, kai visi kiti jau susitarę dėl kompromiso. Dėl to, žinoma, kaltinami pasipūtimu.

Sužlugdyta tiek daug žadančių sandėrių vien dėl to, kad neišmanyta vietos verslo tradicijų. Kaip reikėtų elgtis turint reikalą su prancūzu? Gal išlikti oriam ir sąžiningam, rizikuojant atrodyti sustingusiam ir nesugebančiam bendrauti? Taigi šio referato tikslas – atskleisti dalykinės komunikacijos su prancūzijos partneriais ypatumus (t. y. visa tai ką minėjau įvade).

Šis referatas pagrįstas moksline literatūra.