Lietuvių ir latvių kalbų istorinė leksika

Tautos istorija, socialinių, politinių santykių raida, mokslo, kultūros plėtotė turi tiesioginę įtaką tiek latvių, tiek lietuvių kalboms, o ypač jautri išorės pakitimams yra šių (kaip ir kitų) kalbų leksika. Kinta tikrovė, kinta ir kalbos žodynas – atsiranda naujų žodžių, o seni žodžiai (ar jų reikšmės) nyksta, tampa pasyvūs. Pasak S. Karaliūno, leksikoje pirmiausia atsispindi tautos išgyvenimai ir istorijos įvykiai, ji atspindi visuomenės progresą ar regresą, idėjų kaitą [4, 67]. Vienas iš šaltinių, galinčių suteikti informacijos apie socialinę raidą bei jos padarinius – žodynai, kadangi juose, priklausomai nuo leksikografinio leidinio paskirties ir pobūdžio, fiksuojama tam tikro laikotarpio, gyventojų sluoksnio ar veiklos srities leksika. Žodynuose aptinkama ne tik plačiai vartojamų žodžių (aktyvioji leksika), ar į vartoseną grįžtančių žodžių (aktualizuotoji leksika), bet ir šiuo metu visai nebevartojamų ar mažai vartojamų žodžių (pasyvioji leksika, t. y. archaizmai ir istorizmai) [5, 1].

Istorizmai – pasenusių, nebeaktualių šiandien daiktų, reiškinių ar realijų pavadinimai. Tačiau jie yra vieninteliai tų sąvokų reiškėjai, todėl kalbant apie praeities reiškinius, be jų negalima išsiversti. Be to, istorizmai yra istorijos, etnografijos, archeologijos ir kitų praeitį tyrinėjančių mokslų terminai [3, 85]. Šie kalbininkės E. Jakaitienės teiginiai tik patvirtina istorizmų svarbą ir reikalauja išsamesnio jų tyrimo. Tad darbo Lietuvių ir latvių kalbų istorinė leksika tikslai būtų tokie:

1. nustatyti, kaip lietuvių ir latvių kalbotyroje suvokiami, apibrėžiami istorizmai, nusakomos jų vartojimo sferos, kuo istorizmai skiriasi nuo archaizmų;
2. aptarti ir suklasifikuoti lietuvių ir latvių kalbų istorinę leksiką (remiantis naujausiu lietuvių ir latvių leksikografijos leidiniu Lietuvių – latvių kalbų žodynas¹ (toliau LLKŽ)):

a) leksiniu aspektu;

b) morfologiniu aspektu;

3. palyginti giminingų – lietuvių ir latvių – kalbų istorizmus (darybą, gramatines kategorijas, istorinės leksikos sinonimiją);
4. išsiaiškinti, kaip įvairiuose lietuvių ir latvių kalbų žodynuose pateikiama istorinė leksika (pažymų sistema), ar tuos pačius istorizmus pripažįsta skirtingų leksikografijos leidinių autoriai;
5. aptarti lietuvių ir latvių istorinės leksikos aktualizaciją (deaktualizaciją).

Darbas rašomas lyginamuoju bei statistiniu metodais.

Renkant iš LLKŽ (kai kuriais atvejais ir iš LLVV²) istorizmus, dėmesys buvo kreipiamas į žodynų pažymą vēst. (vēsture, vēsturisks, attiecas uz agrākajiem laikiem ‘istorija, istorinis, būdingas ankstesniems laikams’).

Istorizmų reikšmėms aiškinti naudotasi Dabartinės lietuvių kalbos žodynu (1993, 2000; toliau DŽ), latvių kalbos žodynu Latviešu valodas vārdnīca (1987; toliau LVV), kai kuriais atvejais ir Tarptautinių žodžių žodynu (1969, 2001; toliau TŽŽ), analogišku latvių kalbos žodynu Svešvārdu vārdnīca (1999; toliau SV), Lietuviškąja tarybine enciklopedija (1981; toliau LTE) bei Ch. Lemcheno Rusų – lietuvių kalbų žodynu (1955; toliau RLKŽ).