Lietuvių kalbos teisių gynimas literatūroje

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Lietuvių kalba yra pripažinta kaip seniausia, indoeuropiečių prokalbė, ji pralenkia visas kitas Europos šalių kalbas savo autentiškumu, garsų grynumu ir nuostabia gramatine struktūra. Tačiau lietuvių kalba dėl spartaus globalizacijos proceso, dėl veržliai besivystančių taikomųjų mokslų ir kiekvieną dieną besikeičiančių technologijų, susiduria su neišvengiamais pokyčiais. Vienas iš tų pokyčių – į gimtąją kalbą vis labiau besiskverbianti anglų kalba. Vyksta santykinis pokytis ir lietuvių kalba laikui bėgant pamažu menkėja, prarasdama sklandumą, raiškumą ir galimybę laisvai ja reikšti mintis bet kuria sudėtingesne tema. Todėl atsiduriama padėtyje, kai asmuo griebiasi anglų kalbos, nes tik šia kalba jis įstengia tiksliau išreikšti savo mintis. Šiandien lietuvių kalba kovoja su anglų kalba ir tai ne pirmasis atvejis. Kovos dėl gimtosios kalbos prasidėjo jau XVI a., pradėjus plisti polonizacijai, vėliau germanizacijai ir rusifikacijai. Bene didžiausiu iššūkiu tapusios lenkų ir rusų kalbos privertė mažą tautą kovoti už tai, ką turi brangiausio – kalbą. Ta kova matyti ir lietuvių literatūroje, kuri neliko istorijos įvykių nuošalyje. Dėl lietuvių kalbos teisių kovojama ne viename lietuvių rašytojų kūrinyje, bet ryškiausiai – Mikalojaus Daukšos, Šatrijos Raganos ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje.

Peržengdama tikrovės ribas, kalba apima visą žmogiškąją patirtį. Kalba veikia kaip vienijantis veiksnys, ji padeda suvokti ir įvertinti žmogaus veiklos apraiškas, formuoja asmens tapatybę, buria žmones, padeda puoselėti kultūrinę veiklą. Apie gimtosios kalbos svarbą pirmasis prabilo Mikalojus Daukša. Matydamas grėsmę lietuvių – kaip tautos – identitetui, rašytojas pamokslų rinkinį – „Postilę“ kuria lenkų, lotynų kalbomis, daugiausiai adresuodamas šį veikalą lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams – įtakingiausiems ir labiausiai sulenkėjusiems to meto luomų atstovams.