Takoskyra tarp žvalgybos ir politikos

Žvalgybos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje itin aktualus. Stiprėjant bei randantis vis naujoms technologijoms, taip pat ir aštrėjant santykiams tarp valstybių, didėjant terorizmo grėsmei bei nedemokratinių valstybių siekiams kovoti su kitomis šalimis, valstybės neišvengiamai telkiasi žvalgybos tarnybas į pagalbą. Šių tarnybų veikla padeda šalių vadovams, užsienio bei gynybos ir saugumo politiką formuojančioms institucijoms teisingai suprasti procesus, turinčius įtakos šalies raidai bei priimti tinkamus sprendimus (Bagdonas, 2006, Betts, 2007). Kaip pateikiama LR valstybės saugumo departamento ataskaitoje (2013) visos nepriklausomos valstybės, siekdamos išsaugoti savo ekonominį, politinį bei technologinį dominavimą ir apsaugoti nacionalinio saugumo interesus, vykdo žvalgybą. R.K. Betts (2007) pastebi, jog bet kurios pasaulio valstybės jėga be žinių, kurias gali suteikti žvalgybos institucijos, geriausiu atveju yra bevertė, o blogiausiu net ir pavojinga. Mokslininkai vienareikšmiškai pritaria nuomonei, jog žvalgyba yra neatsiejama valstybės politikos dalis.

Kaip pastebi G. Bagdonas (2008) demokratinėse šalyse žvalgybos institucijos nedirba pačios sau. Žvalgybos tarnybos vykdydamos savo veiklą remiasi žvalgybinės informacijos gavėjų - vyriausybių, politikos formuotojų ir kitų sprendimų priėmėjų vardu. Tuo tarpu M.M. Lowenthall (2014) konstatuoja, jog politikos egzistavimas be žvalgybos institucijų yra įmanomas, tačiau žvalgyba be politikos atstovų savo veiklos vykdyti negali. Taigi vertinant skiriamąją riba tarp žvalgybos ir politikos, aktualu suprasti žvalgybos sampratą bei vertinti abiejų pusių sąveiką.

Darbo tikslas – išanalizuoti takoskyrą tarp žvalgybos ir politikos.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti žvalgybos sąvokos sampratą.
2. Identifikuoti sankirtos taškus tarp politikos ir žvalgybos.

Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė, teisės aktų analizė.