Lyginamosios politikos konspektas

1. Lyginamasis metodas ir jo vieta mokslinių metodų klasifikacijoje. Sisteminė proceso analizė

„Comparative Politics and the Comparative Method“ (Arendt Lijphart, 2008)

Tekste aprašomi lyginamojo metodo trūkumai ir silpnybės bei stipriosios vietos. Lyginamasis metodas vienas iš pagrindinių, kiti – eksperimentinis, statistinis, atvejo studija. Lyginamasis metodas ieško empirinių ryšių tarp kintamųjų, tačiau pirmiausiai turi būti nustatyti ir įvertinti kintamieji. Tai liberalus bendrasis metodas, o ne siaura specializuota technika. Visų trijų metodų (lyginamojo, eksperimentinio ir statistinio) tikslas – rasti mokslinius paaiškinimus, kurie susideda iš dviejų pagrindinių elementų: empirinių ryšių nustatymo tarp kintamųjų ir kitų kintamųjų kontrolės.

Eksperimentinis metodas yra paprasčiausias. Jis naudojamas dviem ekvivalentiškoms grupėms, iš kurių viena yra eksperimentinė grupė, kuri yra veikiama tam tikros įtakos, o kita yra kontrolinė grupė, neveikiama jokiais dirgikliais. Galiausiai jos lyginamos. Eksperimentinis metodas yra visai geras, kai reikia pateikti mokslinius paaiškinimus, bet tik ne tokiems mokslams kaip politikos, kuriems tinka retai. Statistinis metodas remiasi matematinėmis empirinių duomenų manipuliacijomis nustatant ryšius tarp kintamųjų. Šis metodas yra pakankamai racionalus ir atlieka itin svarbias logines funkcijas, tačiau yra silpnesnis nei eksperimentinis metodas, nes negali kontroliuoti visų kitų kintamųjų, kurie gali turėti itin didelės reikšmės.

Lyginamasis metodas panašus į statistinį visai atžvilgiais, išskyrus vieną. Jame atvejų skaičius yra per mažas, kad leistų sistemiškai įvertinti dalinę koreliaciją. Taigi esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad skiriasi atvejų skaičius. Statistiniame metode jų yra labai daug, o lyginamajame apie du. Yra įmanoma derinti statistinį ir lyginamąjį metodus. Lyginamasis ir eksperimentinis metodai nėra tas pats, jie tiesiog netobulai panašūs. Pagrindinės lyginamojo metodo problemos yra daug kintamųjų ir mažai atvejų. Šios problemos yra glaudžiai susijusios, jas galima spręsti keliais būdais. Pirmasis – taikyti statistinį metodą vietoje lyginamojo. Tai dažnai reikalauja daug išteklių, informacijos ir laiko. Antrasis būdas, intensyvi lyginamoji kelių atvejų analizė gali būti daugiau žadanti.

Tarpvalstybinės analizės tikslai yra: 1) patikrinti makro hipotezes, susijusias su vidiniais struktūrinių sistemos elementų ryšiais (atvejų skaičius ribotas, tad kliaujamasi lyginamuoju metodu); 2) mikro atsikirtimai, kurių tikslas yra patikrinti tautinę ir kultūrinę aplinką, leisti kurti ir pritaikyti tinkamai veikiančius projektus kitai aplinkai. Tam iš pažiūros tiktų lyginamasis metodas, tačiau jei visuma susideda iš atskirų individų, galima taikyti statistinį metodą (vietoje vieno atvejo „tautos“ padaroma daug kintamųjų „individų“).

Grėsmė lyginamajam metodui – pernelyg pasikliauti ir teikti reikšmės negatyviems radiniams. Atvejai turi būti atrenkami sistemiškai, tikimybine atranka. „Daugybės kintamųjų“ problemos minimizavimas: 1) maksimizuoti atvejų skaičių; 2) sumažinti analizės nuosavybės erdvę (property-space), grupuojant kintamuosius pagal panašumus ir juos dichotomizuojant; 3) taikyti lyginamąjį metodą tik palyginamiems atvejams, ieškoti konstantų ir akivaizdžių ryšių. Taip pat reikalinga išrinkti aktyviausius, veiksmingiausius (operative) kintamuosius; 4) taikyti lyginamąją analizę raktiniams (esminiams) kintamiesiems. Tokie raktiniai kintamieji yra tie, kurie daro įtaką sprendimų priėmimo procesui.

Trečiame etape atsiranda ryšys su vieno skirtumo metodu. Milio susijusių variantų metodas ir vieno skirtumo metodas laikomi moderniais lyginamaisiais metodais. Vieno skirtumo metodas: atvejis, kuriame vyksta fenomenas, lyginamas su atveju, kuris kitais atžvilgiais labai panašus į jį, bet jame tai nevyksta. Susijusių variantų metodas ieško kiekybinių veikiančių kintamųjų variacijų ir susieja juos vieną su kitu.

Vietoves galima lyginti ne tik pagal geografinius panašumus, bet ir daugybe kitų aspektų (sociokultūrinis šalių grupavimas). Maksimizuoti palyginamumą galima analizuojant vieną šalį diachroniškai. Tai reiškia, kad į tą pačią šalį žvelgiama iš istorinės perspektyvos, lyginami tam tikri reiškiniai, pavyzdžiui, senovėje, viduramžiais ir šiais laikais.

Statistinis metodas taikomas turint daug atvejų, lyginamasis – kai du, tuo tarpu atvejo analizė skirta vienam kintamajam. Tačiau atvejo analizė yra glaudžiai susijusi su lyginamuoju metodu ir gali būti jo dalimi. Atvejo analizė leidžia nuodugniai ištirti konkretų atvejį. Tačiau remiantis ja, negalima daryti apibendrinimų ir išvedinėti teorijų. Autorius išskiria šešis idealius atvejo analizės tipus (žodis „idealus“ reiškia, kad realybėje gryni tipai retai egzistuoja): 1) ateoretinė – aprašomoji analizė, pagal kurią neįmanoma formuluoti jokių bendrų dėsnių; 2) aiškinamoji – irgi domisi tik konkrečiu atveju, o ne teorijos formulavimu ir tobulinimu. Aiškinamoji analizė remias teorija, bet ji nėra tikslas savaime; 3) kelianti hipotezes - formuluoja aiškias apibrėžtas hipotezes ir jas tikrina dideliame kiekyje kintamųjų, siekdama sukurti teoriją, kuri niekada toje srityje neegzistavo; 4-5) teoriją stiprinanti ir teoriją silpninanti – veikia jau sukurtų apibendrinimų rėmuose, todėl turimą atvejį bando pritaikyti teorijai ir įrodyti, kad teorija teisinga arba išvis netinkama; 6) nukrypusi nuo normų – nagrinėja nuo teorijos nukrypusius atvejus ir paaiškinti jų nukrypimą. Tokia analizė silpnina originalią teoriją, bet stiprina jos modifikuotą variantą.

Iš visų šių analizių didžiausią pridėtinę vertę teorijai turi hipotezių formulavimo ir nukrypusius atvejus nagrinėjančios analizės (3 ir 6): viena kuria naujas hipotezes, kita apdoroja jau turimas. 4,5 ir 6 analizės yra netiesiogiai lyginamosios analizės, nes jas atliekant išrenkamas konkretus atvejis iš didelio kiekio atvejų ir yra nagrinėjamas teoriniame ir empiriniame kontekste.