Nacionalizmo vaidmuo Europos valstybių politikoje

Nacionalizmas – politinis principas, pagal kurį kiekviena valstybė turi būti tautinė, t. y. vienos tautinės kultūros dominavimas viešajame gyvenime. Į tautinės kultūros sampratą įeina daug elementų, bet kaip svarbiausius galima minėti kalbą, literatūrą ir žodinės kūrybos tradiciją, taip pat politinę kultūrą. Griūvant viduramžių visuomenei reikėjo rasti naują visuomenę vienijančią, cementuojančią jėgą, nes išnyko hierarchinės tvarkos kaip pagrindinio viduramžių visuomenės bruožo dominavimas. Tokia jėga ir tapo tautinė kultūra, tiksliau ištikimybės jai išaukštinimas ir viešojo gyvenimo grindimas vieningu nacionaliniu tapatumu. Nacionalizmas ir išreiškė, ir implikavo modernių tautų (nacijų) kūrimąsi. Nacijų formavimasis – irgi viena iš pagrindinių ir reikšmingiausių modernybės apraiškų.[1]

Tikslas – aptarti nacionalizmo vaidmenį Europos valstybių politikoje pasitelkiant E. Gellnerio nacionalizmo versiją.

Uždaviniai:

1. Aptarti E. Gellnerio nacionalizmo sampratą.
2. Išanalizuoti nacionalizmo vaidmenį Europos valstybių raidoje.

[1] Pivoras S. Vinco Kudirkos liberalus nacionalizmas mažų vidurio rytų Europos tautų tautinių sąjūdžių kontekste.