Vaiko teisių pažeidimas tėvų emigracijos atveju

Nuo senų laikų žmonės emigruoja po visą pasaulį. Šiuo metu Lietuvoje tai viena didžiausių problemų, apie kurią tiesiog būtina kalbėti. Pasak S. Vaitiekūno (2008), emigracija prasidėjo XVII amžiuje. Ankstyvąją lietuvių emigraciją patvirtina daugelis faktų. Olandų kilmės gydytojas K. Kuršius 1659m. iš Lietuvos atvyko į Naująjį Amsterdamą ir įkūrė lotynišką mokyklą. Vėliau iš jos išaugo universitetas. Taip pat žinoma daugybė emigracijos atvejų į Jungtines Amerikos Valstijas, Angliją, Airiją, mažiau i Norvegiją.

Kaip teigia J. Švedinė (2007), kad kuklios socialinės garantijos, neužtikrintos galimybės pradėti verslą ir siekti karjeros, valstybės abejingumas žmonėmis, nežinomybė dėl rytdienos, visa tai skatina emigravimą iš šalies. Kas šeštas Lietuvos gyventojas gauna minimalų atlyginimą. Vis daugiau iš Lietuvos išvyksta jaunų žmonių. Jie išvyksta, nes jaučiasi nereikalingi valstybei. Didelis nedarbas, nėra galimybių pasireikšti kūrybai, netikėjimas savo perspektyva Lietuvoje, ypač siekiant profesinės karjeros.

Taip prarandami aukštos kvalifikacijos specialistai. Aukštą kvalifikaciją įgijusių asmenų emigracija laikoma didžiule problema. Jei asmuo negrįžtamai išvyksta, tuomet šalis praranda ne tik į jų išsilavinimą įdėtas lėšas, bet ir galimybę užsitikrinti ekonominę, socialinę plėtrą ateityje. Taip mano ir A. Sipavičienė (2006), kad vienas labiausiai nerimą keliančių dalykų yra jau kurį laiką stebimas vadinamas protų nutekėjimas - tai aukštos kvalifikacijos darbo jėgos praradimas, todėl mažėja šalies ekonominis ir inovacinis konkurencinis potencialas.

Išvykstant dirbti į užsienį, neįvertinamos pasekmės šeimai. Trokšdami savo vaikams sukurti jaukius namus ir visų gražiausią ateitį, išvykdami tėvai nesusimąsto apie būsimus sunkumus ir įvairias traumas, kurias patirs jų vaikai palikti Lietuvoje be tėvų globos. „Daliai vaikų tėvų išvykimas, ypač ilgalaikis, yra trauma, kuri atsiliepia vaikų psichikos sveikatai, sukelia adaptacijos sunkumų, emocinių ir elgesio problemų“ (Šeimos krizių prevencija, socialinės ir psichologinės pagalbos šeimai būdai, 2008, p. 134).

Emigrantų tėvų paliktiems vaikams reikia ypatingo dėmesio. Vaiko teisių konvencijos preambulėje (1995) minima, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas meilę, laimę ir supratimą.

Tyrimą atlikę T. Butvilas, J. Terepaitė (2008) teigė, kad tėvų emigraciją patyrusiems vaikams būdingas uždarumas, agresyvumas, neadekvatus savęs vertinimas, perdėtas rūpinimasis savimi. Taip pat, kad šie vaikai dažniau nei kiti išgyvena neigiamas emocijas, o savęs vertinimas ar statusas klasėje yra žemesni.

Šeimoms grįžus į Lietuvą, vaikai patiria ne tik psichologinių ar socialinių, tačiau ir mokymosi sunkumų. Pasak J. Ruškaus (2008), keičiasi mokymosi medžiagos turinio skirtumai, žinoma ir kalbiniai, taip pat apibrėžia savitą lietuvių kilmės vaikų ugdymą. Vaikų reemigracijai, 1990 metais Švietimo ir mokslo ministro įsakymu įkurta mokykla „Lietuvių namai“. Šiems vaikams padedama integruotis į lietuvišką kalbinę, didaktinę ir socialinę aplinką.

Tyrimo objektas – vaiko teisių pažeidimas tėvų emigracijos atveju.

Tyrimo tikslas – atskleisti kokios vaiko teisės yra pažeidžiamos tėvų emigracijos atveju.

Tyrimo uždaviniai:

Išsiaiškinti emigrantų tėvų paliktų vaikų problemas.Apžvelgti emigrantų vaikų auklėjimo trūkumus.Pateikti rekomendacijas, kurios sumažintų problemos sprendimą.

Tyrimo metodai :

1. Mokslinės, pedagoginės, psichologinės literatūros analizė.

2. Anketinė apklausa.

3. Kiekybinio tyrimo rezultatų analizė.

Tyrimo imtis: Tyrimas atliktas Šiaulių mieste. Anketinėje apklausoje dalyvavo 15 respondentų.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, teorinė ir praktinė dalys, rekomendacijos, išvados, literatūros sąrašas, priedai.