Atmintis: rūšys, sutrikimai

Atmintį galima apibrėžti kaip gebėjimą įsiminti, išsaugoti ir atsiminti gyvenimo potyrius. Įvairūs instinktai, įgimti ir įgyti elgesio mechanizmai yra ne kas kita, kaip patirtis, įtvirtinta ir perduodama paveldėjimo keliu arba įgyjama individualaus gyvenimo procese. Atmintis – viena svarbiausių nervų sistemos savybių, pasireiškiančių ne tik gebėjimu ilgą laiką saugoti informaciją, bet ir daugkartiniu šios informacijos panaudojimu. Atmintis dažnai laikoma svarbiausiu žmogaus psichikos procesu, suteikiančiu pagrindą normaliam asmenybės funkcionavimui ir vystymuisi. Atmintis- tai savotiškas instrumentas, padedantis mums sukaupti ir naudoti gyvenimo patirtį. Pasak Cicerono, atmintis yra ,,visų dalykų saugykla ir sergėtoja‘‘. Psichologui atmintis - bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta išliko. Sunku pasakyti, kada gimė pirmosios idėjos, liečiančios atmintį. Greičiausiai ištakų reikėtų ieškoti senovės Graikijoje, maždaug VI. pr. Kr. Štai Parmenidas (VI-Va. pr. Kr.) manė, jog atmintis-tai šviesos ir tamsos arba šalčio ir šilumos mišinys. Diogenas Apolonietis (Va. pr. Kr.) iškėlė hipotezę, kad atminties procesas susijęs su tolygiu oro pasiskirstymu organizme. Tačiau žymiausia tų laikų ,,teorija‘‘ yra laikoma Platono (V-IVa. pr. Kr.) idėja apie atmintį, kuri esanti panaši į vaško lentelę: protas priima įspūdžius panašiai kaip vaško lentelė, ant kurios galima rašyti smailiu pagaliuku. Aristotelis atmintį siejo su širdimi, tiksliau su kraujo cirkuliavimu organizme.

Toliau rašto darbe išnagrinėsiu, kokios būna atminties rūšys, išnagrinėsiu atminties sutrikimus: amnezija, paramnezija ir hipermnezija. Taip pat aptarsiu kokios būna užmiršimo formos, ir ką daryti, kad geriau įsimintume.