Mirtis ir mirimas tarpkultūriniu požiūriu

1. Brooten D., Youngblut J. M., Lobar S. L. (2006). Cross – Cultural Beliefs, Ceremonies, And Rituals Surounding Death of a Loved One. Pediatric Nursing, Vol. 32, No. 1, 44 – 50 psl.

Šio kiekybinio tyrimo tikslas buvo apibūdinti įsitikinimus ir veiklas susijusias su mirtimi ir mirimu tarp tokių kultūrinių grupių, randamų Amerikoje, kaip lotynų amerikiečiai, karibų regiono gyventojai bei meksikiečiai, juodaodžiai, azijiečiai, hinduistai, kinai, žydai bei musulmonai.

Lotynų amerikiečių mirties ritualuose svarbiausias yra dvasingumas bei besitęsiantys santykiai tarp gyvųjų ir mirusių per maldas bei kapo lankymą.

Straipsnyje teigiama, kad karibų regiono gyventojai bei meksikiečiai turi daugiau supratimo ir priėmimo mirties atžvilgiu, nes šie regionai yra iš esmės skurdesni, orientuoti į žemės ūkį ir religingesni, o vaikai ten yra anksti mokomi priimti mirtį.

Mirties ritualai tarp juodaodžių amerkiečių labai skiriasi, galbūt dėl priklausymo skirtingoms religijoms, geografinio regiono, išsilavinimo ar ekonominio statuso. Tikėjimas, kad mirtis buvo Dievo planas, kad mirusysis dabar Dievo rankose, kad susitiks po mirties danguje – padeda nemažai daliai juodaodžių amerikiečių gedėti.

Azijiečių kultūroje tradicinės sudėtingos laidotuvių ceremonijos buvo norma pažyminti sielos perėjimą į gyvenimą po mirties. Budistai suvokia mirtį kaip galimybę pasitaisyti sekančiame gyvenime.

Kai miršta hinduistas, kūnas yra išmaudomas, ištrinamas aliejais, aprengiamas naujais drabužiais, o tada kremuojamas prieš saulėtekį, tam kad būtų palengvintas mirusiojo patekimas iš šio pasaulio į kitą.

Kultūrinės dimensijos susijusios su mirtimi, mirimu ir gedėjimu kinų kultūroje susidarė iš: a) veido išsaugojimo (kuo daugiau žmonių verkia, tuo labiau mirusysis buvo mylimas), b) vaikų pamaldumo; c) sėkmės, palaiminimo ir laimės maldavimo.

Judaizme laidotuvės dažniausiai yra atliekamos kuo galima greičiau po mirties, nes yra tikima, kad siela iškart po mirties iškeliauja į dangų. Taip pat yra tikima, kad kūnas yra šventa sielos talpykla, todėl su juo turima elgtis pagarbiai.

Islame yra tikima, jog mirties akimirką siela yra parodoma Dievui. Tikima pomirtiniu gyvenimu ir islamas teigia, jog žemiškojo gyvenimo tikslas yra pasiruošti amžinajam gyvenimui.