Medikų požiūris į neįgalų naujagimį

Šeima yra pirmoji bei vienintelė institucija, kurioje vaikas auklėjamas nuo gimimo. Lietuvos Respublikos Švietimo  įstatyme (1991) teigiama, kad šeimoje formuojasi vaiko charakterio savybės ir moralė, nuo šeimos daugiausia priklauso interesų kryptingumas ir augančio žmogaus polinkiai, o šeimos atmosfera gali sudaryti sąlygas visapusiam vaiko vystymuisi. Užgimęs kūdikis negali apsieiti be svetimos pagalbos, ypač be savo motinos, kuri yra  pirmutinė šeiminio ugdymo veikėja. J. de Maistre yra pasakęs, kad žmogus susiformuoja ant kelių pas motiną. Vaikas tėvams yra artimiausias asmuo, nuo pat gimimo jis prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Didelę gyvenimo dalį jis bendrauja su savo šeimos nariais. Šeimoje vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Motinos (tėvo) prisilietimai prie vaiko, glamonės ir prisiglaudimai yra niekuo kitu nepakeičiamas ugdymo veiksnys, kuris skatina geriausius žmogaus jausmus. Jis, cituodamas Poper mintis, sako, kad, prisilietimai- vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių būdų, kuriuo motina ir vaikas labiau patiria vienas kito meilę. Jis džiaugiasi motinos artumu, geriau ją suvokia. Jie vienas kitą labiau supranta. Švelnus motinos elgesys su juo skatina jį jautriau elgtis ir su kitais asmenimis. Teigiamos motinos emocijos turi didelę reikšmę vaiko vystymuisi. Pasaulyje žinomi mokslininkai D. Bovlbis ir V. Goldferb nustatė, kad vaikai, nepatyrę normalių emocinių ryšių su motina, vystėsi lėčiau ir su tam tikromis anomalijomis. Kalbančiojo su vaiku ir bendraujančio su juo žmogaus veido išraiška turi didesnį poveikį mažylio socialiniam ugdymui negu jo fiziologinių poreikių tenkinimas bei Vulf pateikė mintis, kad motinos šypsena sustiprina jos ryšį su vaiku, kad veido išraiška skatina vaiką šypsotis. (Dalia Asačiovienė. 2005). Lietuvoje, kaip ir visose šalyse gyvena vaikų, turinčių kalbos ir komunikacijos, intelekto, judesio bei padėties sutrikimų, kalbos ir komunikacijos,  intelekto, judesio bei padėties sutrikimų, kurie sukelia vaiko veiklos ribotumą, įvardijamą kaip neįgalumą. LR ŠMM duomenimis, 2004-2005m. mūsų šalies ugdymo įstaigose mokėsi 9% vaikų, kurių specialiuosius ugdymosi poreikius lėmė įvairūs raidos sutrikimai.  Šie sutrikimai riboja vaikų raidos, vystymosi, ugdymosi, socialinės adaptacijos galimybes. (Vilmantė Bogdienė. 2006)