A. Paškaus knygos „Sąžinė psichologiniu požiūriu“ (1991) konspektas (Išleista: Chicago, Į Laisvę fondas)

Sąžinė kaip doros šaltinis reiškiasi per žmogaus psichines ir dvasines galias: protą, valią, jausmus. Iš patiriamų dorovinių apraiškų mąstysenoje, jausenoje ir elgsenoje darome išvadas apie sąžinės brandumo laipsnį. J. Piage ir L. Kohlberg sutelkia dėmesį ne į individo elgesį, bet į elgesio motyvus, nes poelgio motyvai yra dorovinės brandos rodyklės. Pvz. vaikas nevagia iš baimės, suaugęs – iš pagarbos kito nuosavybei, tai rodo, kad abu yra skirtingose etinės raidos fazėse. Mondeno modelis sąžinės raidą suskirstė į 3 stadijas: instinktyvią, protinę ir krikščioniškąją. Normaliomis sąlygomis vyrauja gyvenime vienos ar kitos stadijos bruožai.

1. Inkstinktų stadija. Primityvios superego lygmens sąžinės asmenų rasime ir tarp suaugusių katalikų krikščionių. Instinktyvios doros pakopoje krikščionis savitai išgyvena įstatymus, kaltę, nuodėmę ir atgailą. Jam, kaip ir vaikui, dorovinės normos, nuodėmė, atgaila priklauso nuo išorės (autoriteto), o ne plaukia iš vidaus. Moralinio elgesio paskata priklauso nuo baimės, o ne iš meilės tai galiai, autoritetui. Šioje fazėje dora yra reguliuojama įstatymais ir taisyklėmis, (taip elgtis skatina vidinis primityvios sąžinės arba superego balsas). Kaltės ir nuodėmės samprata yra daiktinė – faktiškas peržengimas kokio nors draudimo ar tabu ribos. Atsakas nuodėmei instinktyvus – aklas jausmas, o ne sąmoningas kaltės suvokimas. Be to, atgaila už nuodėmę nėra padaryto blogo veiksmo pripažinimas, bet instinktyvus potraukis pabėgti nuo nusižengimo pasekmių. Atgailaudami labiausiai ieško „susitaikymo apeigų, magiškų mostų“ ir pan. Tai nėra nuoširdus išpažinimas, bet baimės ir nerimo refleksinė išraiška. Religinis nesubrendimas matyti ir atliekant išpažintį, pvz. nuodėmes įvynioja į neaiškias, miglotas frazes ir pan. šioje stadijoje krikščionių gyvenime nėra vertybių hierarchijos. Asmuo, kuris ateina nusikratyti savo naštą, nėra troškimo skatinamas susilieti su Dievu, bet reikalo stumiamas atsikratyti savo nuodėmių ir sugrįžti į malonės būseną, kai neturi sunkių nuodėmių. Klausia patarimo nuodėmklausio tam, kad savo atsakomybę sudėtų į jo rankas. Ši sąžinė pasireiškia ir kitose asmens gyvenimo srityse: Dievo įvaizdžio (nuo Kalėdų senelio iki baudžiančio, itin griežto tvarkos palaikytojo, kuris nepritaria žmogaus laimei), maldos pavidalais, socialinio solidarumo trūkumu, vergišku paklusnumu ir jaunuolišku maištavimu ir pan. Kiti supranta dievo buvimą tam, kad įvykdytų jų prašymus, suteiktų ramybės, žodžiu, patenkintų jų poreikius. Jo religija funkcionali, tarnauja asmeniškiems ar kolektyviniams poreikiams tenkinti. Ši religija remiasi tylia sutartimi tarp dievo ir žmogaus. Asmuo įsipareigoja, pvz. melstis, duoti išmaldą, aukoti ir pan., kad dievas apsaugotų nuo pavojų. Jeigu dievas neįvykdys kažko – asmuo skundžiasi, pyksta ir netgi nusisuka nuo jo. Jie nori rasti dievą ten, kur asmuo laukia, o ne kitur. Th. Reikas 19 a. pab. – 20 a. per. Asmens religinį brendimą nusako trimis noro kaitomis: 1. Teesie mano valia (mano, kad simbolinėmis priemonėmis galima pakeisti tikrovę ir savo poreikius – amuletai, škaplieriai, stebuklingas vanduo ir t.t. Jie galėtų tarnauti kaip tarpininkai su dievu, bet dažnai psichologiškai nuramina, palaiko, reikia, kad padėtų tenkinti poreikius. 2. Su dievo pagalba teesie mano valia (čia taip pat laukiama, kad religija tarnautų poreikiams, reikalams tenkinti). 3. Teesie tavo valia.