Įvaikinimas ir globojimas psichologiniu aspektu

Vienas žymus Lietuvių literatūros kūrėjas Kornelijus Čiukovskis yra pasakęs: „Kiekvienas vaikas yra nepakartojama kūrybinė laboratorija su nežabota fantazija, kurios skrydis beribis ir nesuvaldomas.“ Visi sutaria, jog vaikas yra labai sudėtinga būtybė, juk sparčiausias žmogaus vystymosi etapas yra būtent iki 18 metų amžiaus, jaunas žmogus dažnai keičiasi, bando atrasti save ir į pasaulį kiekvieną dieną žvelgia vis kitomis, naujovių ištroškusiomis akimis. Vaiko norai, svajonės, aplinkos suvokimas, socialumas, drausmė ar santykiai su aplinkiniais, kitaip sakant – asmenybė, kuria jis taps ateityje, yra formuojama jo supančių asmenų, kurie dažniausiai yra tėvai, broliai, seserys, seneliai ar globėjai. Apie 20 amžiaus vidurį įvaikinimas Lietuvoje buvo suprantamas ir pripažįstamas tik tuo atveju, kai vaiko motina arba abu tėvai mirdavo. Tokiu atveju ši būtinybė lemdavo neginčijamą pareigą būtent vaiko giminaičiams juo rūpintis. Jie privalėjo auginti ir dorai išauklėti vaiką. Dabar situacija yra gerokai pakitusi, vaiką įsivaikinti, tuo atveju kai tikrieji tėvai negali juo pasirūpinti, gali net tik artimi giminaičiai. Neretai tokį norą pareiškia būtent nepažįstami asmenys, su vaiku nesusiję kraujo ar jokiais kitais ryšiais. Taip pat neretai pasitaiko atvejų, kai įsivaikinti nori asmenys, gyvenantys kitose šalyse. Kokią įtaką tuomet įvaikinimas turi tiek vaikui, tiek jį įsivaikinusiems asmenims? Ar visada vaikas lengvai įsilieja ir pritampa naujoje šeimoje?