Sovijaus mitas

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs laukinį šerną, išėmęs iš jo 9 blužnis, jis davė jas iškepti savo pagimdytiesiems. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nueiti į pragarą. Pro aštuonerius vartus negalėjo, pro devintus savo norą patenkino per savo pagimdytąjį, tariant sūnų. Broliams supykus ant jo, išsiprašė jų: nuėjęs suieškosiu savo tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą paklausė jį, jiedviem atsikėlus: ar gerą atilsį turėjai. Tas jam sudejavo: ak! kirminų ir roplių užėstas buvau. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įdėjo į medžio kamieną (medį), ir paguldė jį. Rytą paklausė jį, ir tasai tarė: bičių ir daugybės uodų suėstas buvau, aiman, kaip sunkiai miegojau. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį ugniai laužą ir užkėlė jį ant ugnies. Rytą paklausė jį: ar gerai pailsėjai, o tasai jam tarė: kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau.

Pradedant kalbėti apie senovės lietuvių tikėjimą „kitame pasaulyje“ pratęsiamu žmogaus gyvenimu, išsyk susiduriama su Sovijaus mito problema. Ji prasideda nuo to, kad 1261 m. nežinomas vakarų Rusijos metraštininkas, tikriausiai, dvasiškis, perrašinėdamas bizantišką Jono Malalos kroniką, sudarytą VI-ame amžiuje, kurioje minimas baltų religijos personažas, nepasitenkino joje buvusiomis žiniomis ir nuo savęs pridėjo kai kuriuos, daugiausia slavus liečiančius, dalykus. Tačiau viename intarpe yra labai svarbi žinia apie plačiai baltams žinomo mirusiųjų deginimo papročio įvedimą. Šis iš esmės vienintelis mūsų dienas pasiekęs baltiškas mitas liečia didžiai svarbią senovės baltų pasaulėžiūros dalį – mirusiųjų deginimo paprotį bei tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Trumpoje legendoje aprašomi trys mirusiųjų laidojimo būdai (žemėje, medžiuose ir ugnyje) ir kaip pats geriausias išskiriamas mirusiųjų deginimas. Po legenda parašytame tekste Sovijus apibūdinamas kaip sielų vedlys į pragarą. Pasak legendos užrašytojo, Sovijus mirusiųjų deginimo paprotį paskleidęs, kad žmonės aukotų Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui, o šis paprotys neva atėjęs iš graikų. Užrašinėtojas Sovijaus gyvenimo laikotarpį datuoja 3446 metais iki legendos užrašymo, kuomet gyveno Abimelechas. Mitą plačiai nagrinėjo Algirdas Julius Greimas, Bronys Savukynas, Gintaras Beresnevičius.