Nereidės ir lamijos graikų mitologijoje ir tautosakoje

Šio bakalauro darbo tikslas yra aprašyti nereidžių ir lamijų vaizdavimą graikų tautosakoje, jį palyginti su turinčius taip pat vadinamų deivių vaidmeniu mitologijoje bei įvairiais aspektais aptarti išryškėjusius panašumus ir skirtumus. Darbo uždaviniai yra trumpai aptarti mitologijos ir tautosakos sampratas, glaustai aprašyti nereidžių ir Lamijos vaizdavimą Antikos mitologijoje, akcentuojant jų išvaizdą, gyvenamąją vietą ir vaidmenį. Tokiu pačiu principu bus aprašomas ir nereidžių bei lamijų vaizdavimas graikų padavimuose. Šiame darbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis metodai.

Naujojoje graikų kalboje vartojami žodžiai nereidė ir lamija apibūdina ne tik mitologines būtybes. Nereidė graikų tautosakoje reiškia fantastinį moteriškos lyties sutvėrimą, o kasdieniame gyvenime nereide vadinama labai graži moteris . Šis daiktavardis naujoje graikų kalboje turi ne tik kelias reikšmes, bet ir daug skirtingų fonetinių variantų: ηνεράιδα, ηνεράδα, ηανεράιδα, ηανεραγίδα, ηραγίδα . Mitologijoje randami trys variantai, kaip gali būti rašoma nereidė: ἡνηρηίς, ἡνηρῇς ir ἡνηρεΐς .

Žodis lamija naujojoje graikų kalboje taip pat turi ne vieną reikšmę. Tautosakoje lamija yra demoniška būtybė, žmonėms krečianti įvairias eibes. Kasdienėje kalboje lamija vadinama apsirijėlė, besotė moteris. Kartais šis žodis verčiamas kaip ragana ir vartojamas perkeltine prasme. Svarbu paminėti tai, kad mitologijoje Lamija buvusi tik viena, o tautosakoje pasakojama apie daug lamijų. Šiuolaikinėje graikų kalboje yra keli daiktavardžio lamija rašymo variantai: ηλάμνα, ηλάμια, ηλάμνια, ηλάμνισσα . Mitinės pabaisos Lamijos vardas rašomas dviem skirtingais būdais: ἡΛάμιᾰ ir ἡΛάμνα . Abu senosios graikų kalbos daiktavardžiai yra kilę iš būdvardžio λαμυρός(liet. rajus, gašlus, godus ).Iš šio būdvardžio kilęs ne tik Lamijos, bet ir Heraklio sūnaus Lamijo vardas .
Matome, kad graikų kalbos žodžiai, vartojami nuo mitologinių laikų, iki šių dienų yra išlaikę senąsias reikšmes, tačiau įgiję ir naujų, sutinkamų graikų tautosakoje bei kasdienėje vartosenoje. Todėl įdomu pažiūrėti, kaip pačios nereidės ir lamijos pakito ir kokius būdo bruožus išlaikė nuo Antikos iki mūsų dienų.

Kad suprastume naujųjų laikų padavimus, visų pirma turime atsigręžti į nereidžių ir lamijų vaizdavimo ištakas graikų mitologijoje. Nereidžių vaidmuo mituose bus aprašomas pagal tai, kaip jos apibūdinamos Homero Iliadoje, Apolonijo Rodiečio Argonautikoje, Hesiodo Teogonijoje, viename iš Sapfo eilėraščių ir Teokrito Idilėse. Aptariant Lamiją, bus aiškinamasi, kaip ji vaizduojama Diogeno, Plutarcho, Atėnajo, Pausanijo, Aristofano ir Strabo kūriniuose. Šiame bakalauro darbe bus remiamasi kūriniais graikų kalba, vertimais į lietuvių kalbą, o tais atvejais, kai jų nėra, vertimais į anglų kalbą.
Tautosakos medžiaga rinkta pagal Vasilio Apostolopulo disertacijojeΤοδωδεκάμεροστονελληνικόπαραδοσιακόπολιτισμόpateiktus tekstus ir Nikolajo Poličio padavimų rinkinio ΠαραδόσειςΙ-ą tomą. Rinkinys pirmą kartą buvo išleistas 1904 m. Renkant informaciją apie nereides ir lamijas remiamasi jo 1994-ųjų leidimu. Šis leidimas skiriasi nuo pirmojo tuo, kad jame buvo pataisyta padavimų kalba ir pridėti komentarai . Į rinkinį įtraukti padavimai apie nereides ir lamijas buvo surinkti skirtingose Graikijos vietovėse bei regionuose, kuriuose vartojami įvairūs naujosios graikų kalbos dialektai. Visi padavimai, kuriais remiamasi šiame bakalauro darbe, buvo skaitomi originalo kalba ir išversti darbo autorės.

N. Poličio knygoje Παραδόσεις informacija pateikiama sugrupuota pagal temas. Skyrius apie nereides yra didelės apimties – į jį įtraukti 153 padavimai. Su lamijomis susiję padavimai rinkinyje užima nepalyginamai mažiau vietos – jų yra vos 17. Nedidelis skaičius mitų ir padavimų, kuriuose minimos Lamija ir lamijos, yra pagrindinė priežastis, kodėl didesnėje šio darbo dalyje bus kalbama apie nereides, o ne apie lamijas.
Rinkinys Παραδόσεις yra pagrindinis šio darbo tautosakos medžiagos šaltinis. Jo autorius N. Politis (1852-1921) laikomas graikų tautosakos pradininku. Jis rinko bei leido tautosaką ir mokslo studijas, Atėnų universitete dėstė mitologiją ir archeologiją, 1908 m. įsteigė Folkloro draugiją, kuri leido žurnalą Folkloras. Svarbiausiu šio tautosakininko kūriniu yra laikoma kolekcija Graikų tautos dainų rinkinys .
Kaip matome, Graikijoje sava tautosaka domimasi jau nuo XIX a., tačiau Lietuvoje ji iki šiol nėra tyrinėta. Šio bakalauro darbo tema ir buvo pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad mūsų šalyje niekas nėra tyrinėjęs nereidžių ir lamijų vaizdavimo naujojoje graikų tautosakoje bei nėra jo lyginęs su mitologijoje pateikiama informacija.