Sąžinės samprata. Sąžinės kilmė (Z. Freudas). Sąžinės sąsaja su pareiga (I. Kantas)

Gimsta mažas vaikelis, o kartu su juo – ir sąžinė. O galbūt sąžinė gimsta vos atsiradus naujai gyvybei dar moters įščiose? Arba tiesiog atsiranda, kai tau sukanka penkeri?

Štai, kaip žodynas apibūdiną šį dalyką. Sąžin|ė dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas: sąžinės balsas, sąžinės laisvė. Jis visa sprendžia pagal sąžinę. Žmogus be sąžinės. Gryna, rami, švari sąžinė. Jį sąžinė graužia. Jam sąžinė prikaišioja. Sąžinė pabudo. Sąžinę prarado. Turėk sąžinę tiek prašyti.

O kiek daug veiksmažodžių, kiek daug būdvardžių šiam vienam žodžiui įtvirtinti! Tačiau šie žodžiai priklauso nuo žmogaus elgesio bei aplinkybių – jei žmogus elgiasi dorai, nemeluoja, kitiems linki gero – jo sąžinė rami. Jam neskauda galvos nuo įkyrių minčių, jis užmiega lengviau ir greičiau, o jo miegas – gilus. Tačiau, pasielgus netinkamai ir tai suvokus, dažnai sąžinė bando priminti apie savo egzistavimą. Tačiau nuo ko priklauso tai, kokia jautri yra ta sąžinė? Tikrai ne nuo žmogaus kūno masės indekso ar akių spalvos. Ir niekas iki galo neatsakė, nuo ko gi tai priklauso, tačiau viena aišku – kiekvienas, net nesąžiningiausias žmogus, turi sąžinę. Skirtumas tik tas, jog pas kai kuriuos ji miega, o pas kai kuriuos yra hyperaktyvi.