Autentiškos ir neautentiškos egzistencijos samprata

Žymus Vokietijos ir JAV filosofas, psichologas Ėrichas Fromas knygos „Turėti ar būti?“ antros dalies ketvirtame ir penktame skyriuose išskiria dvi pagrindines orientacijas, kurių ideologijomis gali remtis žmogus - buvimą ir turėjimą. Žmogus, kuris yra orientuotas į turėjimą, yra priklausomas nuo vartojimo, kaupimo, dažniausiai yra savanaudiškas. Toks žmogus yra orientuotas ką nors pasisavinti, nes tik tada jaučiasi saugus ir patenkintas. Tuo tarpu, žmogus, kuris yra orientuotas į buvimą, gyvena dėl nuolatinio tobulėjimo, yra atviras, nuoširdus, pirmenybę teikia dvasiniam tobulėjimui. Detalesnius skirtumus aptarsiu atskirai, plačiau apibūdindama „buvimą“ ir „turėjimą“.

Turėjimas

Ėrichas Fromas ketvirtojo skyriaus pradžioje teigia, kad mes gyvename visuomenėje, kurios egzistavimas pagrįstas privatine nuosavybe, pelnu ir jėga. Anot jo, industrinės visuomenės norma yra nuosavybės įgijimas, jos didinimas ir išlaikymas. Turinčiais nuosavybę žmonėmis yra žavimasi, jiems pavydima, norima būti tokiais, kaip jie. Fromas pastebi, jog visgi didžioji visuomenės dalis nėra turtingieji, turintys pakankamai daug kapitalo, tačiau, jo nuomone, tokie žmonės vis tiek ką nors turi, ir tą nedidelę nuosavybę jie brangina ne mažiau nei kapitalo savininkas savąją. Psichologas pastebi, kad neturtingiesiems didesnį pasitenkinimą teikia ne materialinių gėrybių, bet gyvų būtybių nuosavybė. Kaip pavyzdį autorius pateikia patriarchalinės visuomenės laikus, kuomet vyrui vienintelis būdas nedirbant ir neinvestuojant kapitalo įgyti nuosavybę buvo turėti daug vaikų. Nors patriarchaliniai laikai baigėsi, tačiau dėl to noras, ką nors turėti, nepakito. Fromas teigia, jog dabar žmonės yra linkę savo nuosavybe laikyti draugus, meilužius, sveikatą, meno kūrinius, Dievą ar savo ego, ir Makso Štirnerio žodžiais sako, jog žmonės virsta daiktais, o jų santykiai įgauna savininkiškumo pobūdį.

Buvimas

Kalbėdamas apie buvimą, Ėrichas Fromas išskiria 3 buvimo būdo prielaidas: nepriklausomybę, laisvę ir kritišką protą. Autorius pamini, kad pagrindinė buvimo savybė – būti aktyviam, kad tai tarsi savo sugebėjimų, talento, visų kitų gabumų išskleidimas. Buvimas reiškia atsinaujinimą, augimą, išsiliejimą, mylėjimą, domėjimąsi, „siekimą“, davimą, tačiau nei viena iš šių patirčių negali būti iki galo išreikšta žodžiais, nes žodžiai nurodo į patirtį, jie nėra patirtis. Autorius padaro prielaidą, kad buvimas neaprašomas žodžiais, jį perduoti galima tik pasidalijant savo patirtimi. Fromo nuomone, buvimas gali išsiskleisti tik tiek, kiek mes apribojame turėjimą, t.y. nesilaikome nei savo nuosavybės, nei savo ego, tačiau daugumai žmonių per sunku atsisakyti turėtojiškos orientacijos, o bandant tai padaryti, jie jaučiasi tarsi iš jų būtų atimamas visas saugumas. Autorius nori, jog žmonės suprastų, kad numetę nuosavybės ramentą, jie galėtų pradėti naudoti tikrąsias savo jėgas ir vaikščioti savomis kojomis, ir apgailestauja, kad juos sulaiko iliuzija, jog jie pražus, jei nepasirems tais daiktais, kuriuos turi.