Autentiškos ir neautentiškos egzistencijos samprata. Esminių skirtumų tarp dviejų egzistavimo būdų analizė

Autentiškos ir neautentiškos egzistencijos samprataEsminių skirtumų tarp dviejų egzistavimo būdų analizė(pagal E. Fromm knygos „Turėti ar būti?“ 4 – 5 skyrius)

IV. Kas yra turėjimo būdas?

Vartotojiška visuomenė – turėjimo būdo pagrindas. E. Fromas teigia, kad mūsų visuomenės egzistavimas „remiasi į tris stulpus – privatinę nuosavybę, pelną bei valdžią“. Tai nebūtinai susiję su perdėtu materializmu ( „net nuosavybės neturintys žmonės vis tiek ką nors turi“). Taip pat jis pripažįsta, jog „kaip ir stambios nuosavybės savininkus, neturtinguosius taip pat kankina aistra išlaikyti ir bent kiek pagausinti (...) tai, ką turi“. T.y. „turėjimas“ tėra sąlyginis, nes žmogaus norai ir poreikiai yra beribiai. E. Fromas įdomiai pastebi, kad „kur kas didesnį pasitenkinimą teikia ne materialinių gėrybių, bet gyvų būtybių turėjimas“, „žmonės virsta daiktais; jų tarpusavio santykiai įgauna savininkiškumo pobūdį“ (perfrazuoja M. Stirnerį). Dėl to būtų galima kaltinti sumaterialėjusią kultūrą: kaip žmogus elgiasi su daiktais, vėliau tokį patį (ar panašų) elgesio modelį naudoja ir bendraudamas su kitais žmonėmis. „Mūsų laikais akcentuojamas ne įgytų daiktų išsaugojimas, o vartojimas, (...) žmogus šiek tiek pasinaudojęs savo pirkiniu, pavargsta nuo jo, trokšta atsikratyti „seno“ daikto ir įsigyti naujausią modelį, (...) šiandienos devizas galėtų būti toks: „Gražu tai, kas nauja!“. Kaip ir minėjau, toks pat elgesys pasireiškia ir bendravime, pvz., žmonės dažnai sako: „mano stomatologas“, „mano gydytojas“, „savos bėdos“, „savos ligos“ ir pan. Netgi įvairius įsitikinimus ir įpročius E. Fromas laiko nuosavybės apraiška. Trumpai tariant, žmogui būdingas poreikis „savintis“ bene viską: daiktus, jausmus, žmones...