Doro žmogaus samprata lietuvių literaturoje

Doras žmogus yra dėkingas savo tėvams. Dėkingumo jausmas – tai viena aukščiausių dvasinių emocijų ir viena pagrindinių doro žmogaus sąvybių. Būdami mažais vaikais mes to nesuprantame ir priimame kaip tai, kas priklauso. Tik paaugus žmogaus požiūris keičiasi. Jis pradeda suprasti, kiek daug pastangų, kantrybės ir laiko idėjo jo tėvai, kad jį išaugintų. Vaikas pradeda jausti dėkingumą savo mylimiems tėvams, todėl dar daugiau laiko skiria jiems pagelbėti. Jauno žmogaus supratimas apie dorą vystosi. Jis supranta, kad reikia džiaugtis kiekviena drauge praleista akimirka. Šis doros jausmas yra aprašomas ir literatūroje. XX amžiaus pradžios prozininko, jauniausio lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno vienoje žymiausių novelių „Ubagas“ stokojama doros jausmo ir dėkingumo tėvui. Šis pasakojimas – vienas jautriausių ir labiausiai autobiografiškų Jono Biliūno kūrinių. Kūrinyje dosnus, begalo darbštus ir rūpestingas bitininkas Petras Sabaliūnas yra išvaromas iš namų savo sūnaus. Sabaliūno sūnus turėtų jausti pagarbą, būti dėkingas savo tėvui, kad jį išaugino. Bet išvydamas iš namų sūnus tėvą padarė benamiu žmogumi. Sabaliūno sūnus stokoja doros jausmo, nes joks doras žmogus nepasielgtų taip baisiai su savo tėvu. Išvytas Petras Sabaliūnas jaučiasi nedrąsiai, nejaukiai prašydamas išmaldos, jis išlieka tolerantiškas ir doras žmogus. Sabaliūnas bando suprasti savo sūnų ir jo poelgius. Jis nesmerkia savo sūnaus už tokį jo poelgį. Priešingai, dar bando ginti savo sūnų ieškodamas tam tikrų pasiaiškinimų. Petras Sabaliūnas yra puikus doro žmogaus pavyzdys, nes nepaisant jokių patirtų skriaudų, pažeminimų, jis palaiko sūnaus poelgį. Tad šis pavizdys parodo, koks turi būti doras žmogus. Taip pat parodo, kad dėkingumo jasmas yra neatsiejamas nuo dėkingumo jasmo. Štai kodėl, doro žmogaus vaizdavimas literatūroje yra neatsiejamas nuo dėkingumo jausmo kitiems.