Meilės samprata Rytų filosofijoje

Mes, XXI amžiaus žmonės, Vakarietiško gyvenimo būdo puoselėtojai, tyrinėdami ir ieškodami atsakymų istoriniame lobyne mums rūpimais klausimais, neretai susiduriame su vakarietiškomis ir rytietiškomis pausaulėžiūromis, skirtingu kampu žvelgiančiomis į amžinuosius etinius klausimus ir neduodančios vieno vienintelio teisingo atsakymo.

Meilė yra vienas iš įprasčiausių, bet kartu ir įdomiausių klausimų, tyrinėjimo objektų etikoje. Meilei kuriamos dainos, eilėraščiai, romanai, filmai, paveikslai. Viskas skiriama meilei – nes ji yra gyvenimo esmė... Taip manome. Tačiau XXI amžiuje meilės samprata yra įgavusi „keistą“ formą. Vieną dieną mes mylime, kitą – abejojame savo meile. Bet argi tai tikra? Juk meilė neturi nieko bendro su praeinančiais ir nepastoviais jausmais, kur, taip vadinama meilė, gali akimirksniu pavirsti neapykanta.

Taigi, kokia yra meilės samprata Rytų filosofijoje?

Rytų filosofija skelbia, kad meilė – tai nuolatinė palaima. Rytų išmintis sako, kad tikrai mylintis žmogus myli visada - ir kai mus supa džiaugsmas, ir kai užklumpa kančios. Tai vidinė palaimos būsena, nepriklausanti nuo išorinių jausmų.

17th Karmapa, budistas sako: “Pastebėjau, jog šiandien nemažai žmonių meilę supranta labai keistai. Jie meilę suvokia kaip dovaną, kuri turi būti grąžinama atgal. Jei viena pusė sako "aš myliu", o kita neatsako "aš taip pat tave myliu", tai pirmoji pusė nuliūsta. Bet meilė ne visuomet yra abipusė. Mes galime tiesiog mylėti. Jei meilė nesugrįžta atgal, vis vien egzistuoja meilė, kurią mes atiduodame ir jaučiame. Juk gyvenime ne visuomet gauname atgal tai, ką atiduodame?”.

Rytų filosofijoje meilė – nebūtinai abipusis jausmas ir jis neįpareigoja.