Pilietybės institutas Lietuvoje

“Pilietybės teisės ir pareigos gali ilgainiui kisti. Tačiau visomis sąlygomis jos yra ne tik viešos, bet ir iš principo universalios” – rašė R. Dahrendorfas (1996 m.). Tai iš dalies paaiškina, kodėl įvariausių sričių ir amžių tyrėjai savo darbuose, pradedant Aristoteliu, gvildeno pilietybės klausimus. Kita vertus, neatsiejamas pilietybės ir žmogaus teisių, kaip evoliucinės (ir revoliucinės) kategorijos, ryšys reikalauja nuolat grįžti prie šių sąvokų. Trečia, teisės ir sociologijos mokslų sandūra įpareigoja tirti tai, ką žmonės iš tikrųjų daro, o ne tik tai, ką jie turi teisę daryti. (Meilutė Taljūnaitė “Pilietybė ir socialinė europos integracija” 5 p., 2005 m).

Kiekvienas šio pasaulio žmogus yra pilietis. Lietuvos žmonės yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Su šia sąvoka “pilietis” mes susiduriame kiekvieną dieną, tačiau kartais net nesusimąstome, kaip ištiesų yra tampama piliečiu. Kokie žmonės turi teisę vadintis Lietuvos Respublikos piliečiais. Ar tai tik žmonės gyvenantys šioje šalyje, o galbūt Lietuvos piliečiu gali tapti kitos rasės žmogus? Retai kada susimąstome apie tokius dalykus. Tuo labiau retai susimąstome apie tai, kaip pilietybė susiformavo tokia, kokia ji yra šiuolaikiniame pasaulyje, kaip įgavo tokį svarbaus instituto valstybėje vaidmenį.

Šiame referate atskleidžiama pilietybės raida Lietuvoje nuo 1918 m. iki šių dienų skirstant vis1 laikotarpį į tris etapus:

a) Lietuva nuo 1918 – 1940 m.

b) Lietuvos TSR (1940 – 1989 m.).

c) Lietuva nuo 1990 iki dabar.

Parodoma, kaip keitėsi pilietybės suvokimas, jos įgijimo ir netekimo galimybės ir pilietybės instituto svarba vienu ar kitu aptariamu laikotarpiu.

Darbo tikslas: Atskleisti Lietuvos pilietybės instituto raidą.

Uždaviniai:

1. Apibūdinti, kas yra pilietybė, jos samprata;
2. Nurodyti, kaip keitėsi pilietybės samprata nuo 1918 m. iki dabar.;