Poezija ir istorija Vilniaus romantikų tekstuose

Romantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja gali būti įvardijama meninio vaizdavimo tipas priešingas realizmui, kuomet tikrovė yra neatkūriama, o perkūriama. Literatūros istorijoje romantizmas laikomas literatūros ir meno kryptimi, kuri atspindi nusivylimą Švietimo epochos idėjomis, švietėjiška, didaktine literatūra bei klasicizmo estetika. Romantizmas ir jo įtakojami tekstai kiekvienoje šalyje formavosi veikiami skirtingų istorinių aplinkybių ir kultūrinių tradicijų. Būtent dėl to vokiečių, prancūzų, anglų, rusų ar lietuvių romantizmas turi specifinių bruožų. Europoje paprastai jo įsitvirtinimas glaudžiai siejamas su Tautų pavasario epocha, su bundančiu tautiškumo vertės suvokimu, kuris kilo nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos, jos idėjų įvairiuose šalyse sukeltu antifeodaliniu, demokratiniu ir nacionaliniu judėjimu. Vokietijoje romantizmas atsirėmė į teorinį, filosofinį pamatą. Domėjimasis iracionaliais ir fantastiniais dalykais lėmė pasakos arba pasakos-novelės žanro populiarumą. Anglijoje atvirkščiai, romantizmas formavosi veikiamas sentimentalizmo literatūros ir susidomėjimo liaudies kūryba, jo filosofija taip neveikė kaip Vokietijoje. Anglų romantizmą gražiausiai iliustruoja būtent poezija. Čia galima paminėti tipišką anglų romantinį poetą Baironą, kurio idėjomis žavėjosi ir A. Mickevičius. Susiformavo savotiškas reiškinys – baironizmas, kurį inspiravo Bairono pasekėjai žavėjęsi poeto pasaulėžiūra, dvasinėmis nuostatomis.
Tuo tarpu lietuvišką literatūrą labiausiai veikė lenkų romantizmas, turintis pasipriešinimo ženklų Rusijos priespaudai, todėl natūralu, kad tai lėmė ir šios srovės patriotinį pobūdį. Žadinama meilė gimtajam kraštui, raginama kovoti dėl tautos laisvės, tikimasi atkurti prarastą Lietuvos valstybingumą, tiesa Lenkijos sudėtyje. Žymiausi lenkų romantikai smerkė priespaudą, skelbė demokratines idėjas. Kūryboje svarbią vietą užėmė istorinės temos, rašoma remiantis liaudies motyvais. Lenkų ir lietuvių inteligentija matė vienintelį būdą, norint išlikti – mokslo ir kultūros darbą, į kūrį žiūrimą, kaip į patriotinę pareigą. Jau XIX amžiaus pradžioje kultūros ir mokslo centru tapęs Vilniaus universitetas buvo terpė, kurioje ryškėjo visuomenės minties pokyčiai. Akademinės jaunuomenės nebetenkino senosios kartos racionalizmas, mokyklose ir dvaruose dar gyvuojanti klasicizmo dvasia. Būtent jaunimas patriotiškai nusiteikęs troško veikti ir dirbti savo kraštui. Šio noro vedini būrėsi į draugijas. 1817 metais įkurta filomatų draugiją, kurios steigėjais buvę A. Mickevičius, T. Zanas, J. Ježovskis ir kt. stengėsi pažinti savo kraštą, kuriame gyveno, domėjosi savo šalies istorija, kūrė prozą ir poeziją.
Taigi, nors daugelis draugijų nekėlė politnių tikslų, bet susirinkimuose vis tiek buvo kalbama apie laisvę, lygybę, brolybę, Lietuvos – Lenkijos valstybės atgaivinimą, kurios oficialiu ženklu laikoma lenkų kalba. Tokioje atmosferoje – skitingų mentalitetų ir kalbų sankirtoje – formavosi bendra lietuvių ir lenkų kultūrų romantizmo mokykla. Turbūt visapusiškiausiai romantizmo estetika ir atsiskleidė lenkų rašytojų (Julijaus Slovackio, Juzefo Kraševskio ir kt.) kūriniuose, kuriems įkvėpimo ieškota garbingoje Lietuvos praeityje, taustosakoje. Bendra kultūros tradicija (sustiprinta pasipriešinimo Rusijai) XIX amžiuje išliko gyvybinga, ir buvo natūralu lenkiškai išpažinti meilę Lietuvai.