Lietuvos literatūros tekstai, formavę lietuvių požiūrį į tautos ir valstybės istoriją. (M. Daukša, Aputis, M. Martinaitis)

Literatūra daug kuo atspindi žmonių gyvenimą ir visa, kas jį supa – istorinį, socialinį, politinį, kultūrinį ir kitus kontekstus. Taip pat literatūra yra vienas iš veiksnių, formuojančių ir tarsi apibendrinančių mūsų požiūrį į įvairius dalykus. Požiūris į tautos ir valstybės istoriją – vienas iš tokių dalykų. Jis kito istoriškai, tai atsispindi ir lietuvių literatūros literatūros kūriniuose. Šiandien savo kalboje pristatysiu M. Daukšos, J. Apučio ir M. Martinaičio kūrybą.

M. Daukša unikalus ne tik dėl savo darbų reikšmės Lietuvos kultūroje, bet ir tuo, jog jo recepcijos faktų aptinkame praėjus porai šimtmečių nuo raštų publikavimo. Netikėtas Daukšos aktualizacijos šuolis liudija tam tikrą kultūros raidos ciklą: renesanso metu Daukšos raštai tampa aktualūs pirmiausiai kaip lietuvių kalbos istorijos faktas, atrama kursimoms bendrinės lietuvių kalbos normoms bei literatūrai tąja bendrine kalba ir kaip vertingas lietuvių kultūros tradicijos dokumentas, galintis sava simboline verte paremti pastangas tų, kurie naujai angažuojasi lietuvių kultūrai ir raštijai. Į Postilę buvo įdėtos dvi paties Daukšos parašytos prakalbos – lotyniškoji prakalba, skirta Daukšos mecenatui ir, autoriaus teigimu, Postilės įkvėpėjui vyskupui Giedraičiui bei lenkiškoji „Prakalba į malonųjų skaitytoją“. Lenkų kalba Daukša kreipėsi į savo tautiečius, kurie dar nebuvo susidūrę su rašytinės lietuvių kalbos tradicija ir savo kasdieniame gyvenime vartojo kitas kalbas. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ tapo išskirtinės istorinės reikšmės lietuvių tekstu. Jame pirmą kartą LDK literatūros istorijoje buvo apibrėžta tautos samprata. Tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba. Šia teorija buvo pagrįsta lietuvių kalbos vartosenos ir jos rašytinės tradicijos įgyvendinimo būtinybė. Lietuvoje, kurioje per XVI a. jau buvo įsigalėjusios trys pagrindinės – rusėnų, lotynų ir lenkų – rašytinės kalbos tradicijos, buvo nelengva pagrįsti lietuvių kalbos vartojimo būtinybę. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje matydamas grėsmę tautos identitetui, Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimui. M. Daukša kol kas labiausiai vertinamas kaip lietuvių kalbos puoselėtojas, talentingas literatas ir vertėjas, modernios tautos ir valstybės koncepcijos kūrėjas. M. Daukšos „Postilė“ netelpa vien „kalbos“ ir „literatūros“ rėmuose. Joje sutelkta XVI a. kultūros, religijos, teologijos, Bažnyčios istorijos problematika, kurią turėtų analizuoti atitinkamų sričių specialistai.