Elizabeth Zöller „Ir vis dėlto... šausiu!“ recenzija

Elžbieta Zoeller dar vaikystėje svajojo tapti rašytoja. Ji žinojo , kad norint būti rašytoja, reikia daug ką atsiminti, rinkti savo ir kitų žmonių išgyvenimus, informaciją iš kasdieninio gyvenimo, kuriuos galima būtų papasakoti taip, kad jie atrodytu tikroviški. (versta iš vokiečių kalbos, daugiau apie autorę galima rasti http://www.elisabeth-zoeller.de). Iš tiesų ši vokiečių autorės Elizabeth Zöller knyga „Ir vis dėlto... šausiu!“ turėjo pasirodyti ne mažiau kaip prieš dvidešimt metų, kol pasaulio kone kasdien nesukrėsdavo tragedijos mokyklose, kai paaugliai iššaudydavo bendrklasius ir kitus mokinius. Skaitant šią knygą prieš akis šmėščiojo ir estų filmo „Klasė“ vaizdai, kuriame šešiolikmetis Kasparas stoja ginti klasės nevykėlį Josepą. Tai pakeitė jo santykius su aplinkiniais. Kasparas nori susigrąžinti savo draugus, merginą ir įprastą gyvenimą. Mėgindamas išlaikyti orumą, Josepas ketina pereiti į kitą mokyklą. Bet klasės draugai negailestingi. Prasideda tikra kova. Paaugliai nebemato pabaigos savo piktoms užgaulėms. Atrodo, kad ir ką jie bedarytų, nuo smurto niekaip neapsigins. Galų gale bendraklasiai peržengia ribą, ir Kasparas su Joosepu nusprendžia kartą ir visiems laikams atsikeršyti. Josepo tėvas tarnauja ginkluotose pajėgose ir laiko ginklus namuose...