Papievis, Valdas. „Žiebtuvėliai anarchistai“: apsakymai recenzija.

Klausimas apie ką ši knyga nuvils tuos, kas kūrinyje ieškos veiksmo, siužeto vingių ar intriguojančių netikėtumų. Gali pasirodyti, kad iš esmės ši knygą yra apie nieką, juk iš tikrųjų beveik nieko ir neįvyksta. Keletas nostalgiškų veikėjų istorijų, žvilgsnis į jūrą ar vandens lašus, vyno gurkšnojimas, žvakės liepsnos plazdėjimas. Tačiau, visi šie vaizdiniai yra tarsi kvietimas sustoti, pajausti akimirką čia ir dabar, suvokti to momento efemeriškumą bei susitelkti į gyvenimo prasmės (ar beprasmybės) paieškas. Pasakotojai skatina tyrinėti „kad ir šį poliruotą, subraižytą stalą“ (Ibid., p. 28) ir prašo nieko neįsivaizduoti, kaip esame įpratę, nes „įsivaizduoti [mums] taip pat nebegalima “(Ibid). Papievis siūlo skaitytojui pasinerti į knygos estetiką ir tokiu būdu sulėtinti mūsų greitą gyvenimo tempą. Šiek tiek paradoksalu, kad rašytojas skatina estetikos ieškoti kasdienybėje – ten, iš kur norima pabėgti. Tačiau iš tiesų, savo pasakojimų vaizdingumu jis siekia pakeisti – kad ir trumpam –  mūsų žvilgsnį į įprastus objektus ir suteikti jiems daugiau prasmės. „Žiebtuvėliuose“ pasikartojantys vaizdiniai: krentantys lapai, žydintys žiedai ar lašantis vanduo neša žinią, kad turėtume patirti gyvenimą čia ir dabar, nes jo grožis slypi nesibaigiančiame laikinume. Gana melancholiškai nuskamba vieno iš veikėjų ištarta frazė: „dažniausiai juk nieko ir neatsitinka, dienos eina, praeina“ (Ibid., p. 98); visgi tai, kad atpažįstame šį gana skaudų laiko tėkmės jausmą ir leidžia mums sąmoningiau pažvelgti į mūsų einančias, o gal ir prabėgančias dienas.