Knygos "Hepi Fjūčer" recenzija

Jeigu galvojate, kad knygos pavadinimas yra mažai uždirbančio vertėjo aplaidumas – klystate. Ironiškas dvikalbis pavadinimas iš tikrųjų griauna naivų tikėjimą(si) sulaukti laimingos ateities. Kyla klausimas, kaip dvi rašytojos sugebėjo tilpti į 160 psl. ir pasidalinti viena knyga? Iš autorių dueto labiausiai galima tikėtis nesubalansuoto bendro kūrinio, kuriame skaitytojas mėgina atspėti, kuris rašytojas kurią dalį parašė. Visapusiškai organiškas dviautorinis leidinys galėtų būti įprastas susirašinėjimas laiškais, paremtas dialogu. Paskutinysis variantas – neišleista knyga. Galime tik spėlioti, kiek mėginimų parašyti bendrą kūrinį rašytojai norėjo įgyvendinti ir kiek jie įžiebė konfliktų, nulėmusių tik užgimusios bendraautorystės baigtį. Kad dviejų žmonių kūryba išsitektų bendruose puslapiuose, be abejonės, juos turi kažkas sieti. Galima nesunkiai suprasti, kad „Hepi Fjūčer“ noveles sieja bent iš dalies bendra tematika. Atrodo, kad šio literatūrinio eksperimento pagrindas yra vienas tikslas – nubrėžti kelią į Laimingą Ateitį. Autorės šią temą mato ir link sprendimo novelių veikėjus veda skirtingais keliais.

Du autoriai po vienu knygos viršeliu (arba ant jo) nėra visiška naujiena šiuolaikinėje lietuvių literatūroje (prisiminkime S. Parulskio ir A. Marčėno eilėraščių rinktinę „50 eilėraščių“). Tokių neįprastų kūrybinių eksperimentų užmojai nustebina ir kelia skaitytojų susidomėjimą, o taip pat, tikėtina, ir knygų pardavimo rodiklius. Nepaisant galimai užsakytų rinkodaros triukų, sprendimas rašyti bendrą kūrinį atskleidžia, kad šiuolaikiniai kūrėjai nėra mizantropiški individualistai, knygų puslapiuose galintys pakęsti tik savo draugiją.