Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ konfliktų apibrėžtys

Albinas Jovaiša Kristijoną Donelaitį įvardijo kaip – grožinės lietuvių literatūros pradininką, paskui jį vėliau seks ir Antanas Baranauskas, „saulelę“ prisimins Salomėja Nėris, Kazys Bradūnas, Marcelijus Martinaitis, Adomas Mickevičius. Šitoks vertinimas (grožinės lietuvių literatūros pradininkas) pateikiamas mokyklose dar ir dabar. Kitas žinomas Donelaičio apibūdinimas, kaip lietuvių literatūros klasikas arba vienas populiariausių rašytojų litertūros moksle ir kritikoje. Žinoma ir daugiau kaip 1000 darbų skirtų poeto gyvenimui ir kūrybai. Vertingų mokslinių straipsnių ar komentarų apie K. Donelaitį yra pateikęs L. Rėza (jis ir išleido poemą „Metai), vokiečiai A. Šleicheris, G. F. ir Neselmanas, I. Pasargė, F. Tecneris. Iš šiuolaikinių kritikų ir tyrinėtojų išsamų veikalą yra išleidęs A. Radzevičius, D. Krištopaitienė, Dalia Dilytė-Staškevičienė ir kt. Patį Donelaitį jo aplinkos žmonės apibūdino kaip jautrią, ieškančio teisybės asmenybę. Jis pasižymėjo aukšta morale ir garbės dalykais. Pats apie save sakė: „Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas buvau moralus ir prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau“. Pasižymėjo ir meniška prigimtimi: meistravo, eksperimentavo, teorinių darbų nerašė. Buvo emocingas ir akylas, bet ne teoretikas, abstrakcijomis nesižavėjo. Malonų prasiblaškymą jam teikė ir sodas, kurį prisodino rinktinių vaismedžių.
Donelaičio literatūrinį palikimą sudaro ne tik geriausiai žinoma poema „Metai“. Be metų giesmės , Donelaitis dar sukūrė kitų raštų, bet dalis jų žuvo. Tai pasakėčios bei pasakojimai, kurie neretai galimi sąmojingai lyginti su Ezopo ar Lafonteno kūriniais. Iš jų išliko šios pasakos, arba pasakėčios: „Lapės ir gandro česnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Šuo didgalvis“, „Ąžuols gyrpelnys“, „Pasaka apie lietuvišką svotbą“. Šie kūriniai taip pat parašyti hegzametru. Kūriniai originalūs ir itin sklandūs, nors gal kiek kaip pasakėčios per ilgi. Religinių giesmių, kurias poetas sueiliavo, neišliko nei vienos. Jis rašė ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, paliko poezijos kūrinių hebrajų, graikų, lotynų, prancūzų kalbomis, tačiau neabejotina, kad visą savo kūrybinę galią išplėtojo lietuvių poezijoje, šioje srityje įrodęs, kad yra savo srities eruditas. Susirašinėjo eilėmis su savo draugais.
Lietuvių kalba tuo metu daugiausia buvo žinoma tik istoriniu požiūriu ir tai tik keliems tyrinėtojams, nes paprasčiausia šia kalba nieko nebuvo išleista apart kelių religinių knygų ir Šventojo Rašto.
Metų personažams yra svetimas Vakarų Renesanso herojus išjudinantis žygdarbių ir nuotykių geismas. Beje, atskiri lietuvininkų kaimo bendruomenės nariai, kurie susivilioja artimiausio dvaro ar miestelio ponišku gyvenimu, patiria dvasinį krachą. Tokie yra antraeiliai ar trečiaeiliai, paprastai epizodiniai veikėjai, piktai išjuokiami ir pasmerkiami jau pirmojoje poemos dalyje paties autorinio pasakotojo lūpomis. Vienintelė išeitis tokiems „vaikams paklydėliams“, kurią nurodo poemos autoritetai, yra grįžimas atgal, į gimtąją tėvų pastogę. Apie šį santykį (gimtuosius namus ir svetur) bei daugelį kitų (ponų-būrų, pasakotojo-veikėjų) norėsiu kalbėti ir toliau. Santykiai tarp veikėjų dažnai pasirodo savanaudiški, konfliktiški iš neigiamųjų pusės, tačiau būta ir kitokių „žygdarnių“: pasiaukojimo, supratimo, atjautos, nesavanaudiškumo. Apie konflikto esmę šiame darbe ir bus kalbama, minint ir kitus santykius įtakojamus šio susidūrimo.