Subkultūros Lietuvoje

Pasaulyje šiais laikais yra daugybė įvairiausių subkultūrų. Subkultūra – socialinės bendrijos apribota kultūra, atsiradusi dėl menkų jos socialinių ryšių arba negalėjimo pasinaudoti kultūriniu paveldu (Leonavičius, 1993). Dažniausiai subkultūros yra paplitusios tarp jauno amžiaus žmonių, tačiau pasitaiko ir vyresnio amžiaus tam tikros subkultūros atstovų. Jauni žmonės dažniausiai nori išsiskirti iš „pilkos masės“, dėl to jie pasirenka savitą drabužių ar muzikos stilių, ieško bendraminčių ir dažnai netgi buriasi į grupes, prisijungia prie tam tikrų subkultūrų. Kai kurie aplinkiniai žmonės į šitokias grupuotes žiūri pasipiktinančiai, kiti tiesiog nusišypso, o treti svajoja kada nors tapti tokiais, kaip ir jie.

Visos subkultūros bendrinėje kalboje yra vadinamos „neformalais“. Šis pavadinimas yra kilęs dėl to, kad nei viena subkultūra Lietuvoje nėra apibrėžusi savo įstatų, struktūros bei tikslų. Pagal LR įstatymus, kiekviena formali organizacija turi rengti savo organizacijos susitikimus, pateikti valdžiai savo finansinės veiklos ataskaitas.

Kaip teigia Wright (1978), subkultūros nariai turi priimti jos moralines normas, elgesio standartus. Kadangi subkultūros Lietuvoje yra neformali organizacija, jos nariais gali tapti bet kuris norintis. Dažniausiai į kurią nors subkultūrą jaunimas linksta dėl politinių, socialinių, o kartais net ir psichologinių priežasčių.

Didžioji dalis subkultūrų kilusios dėl vienodų muzikos ar aprangos stilių, politinių pažiūrų arba net laisvalaikio leidimo būdų. Subkultūros gali būti:

• Muzikinės (gotai, metalistai, pankai, rastamanai, reperiai, emo);
• Kultūrinės (vieną labiausiai paplitusių yra otaku subkultūra – tai žmonės, kurie mėgsta anime);
• Pagal aprangos stilių (forsai, kibergotai, nudistai);
• Politinės (hipiai);
• Pagal hobius (baikeriai).

Šiame darbe aptarsime, kurios subkultūros yra labiausiai paplitusios Lietuvoje, trumpai apibūdinsime išskirtinius jų bruožus bei išanalizuosime vienos iš subkultūros atstovės atsakymus į tam tikrus klausimus.