Paauglių subkultūros

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusio žmogaus gyvenimą, trunkantis beveik visą dešimtmetį – nuo 11 iki 21 metų. Tai ypatingas amžiaus tarpsnis, vyksta greiti ir dideli pokyčiai visose paauglio gyvenimo srityse: bręsta kūnas, vystosi kognityvinės funkcijos, didėja socialiniai reikalavimai, plečiasi tarpasmeniniai santykiai, keičiasi emocinė sritis, formuojasi tapatumo jausmas ir t.t. visus šiuos pokyčius paauglys turi integruoti per gana trumpą laiką, kad galėtų sėkmingai prisitaikyti prie besikeičiančių vidinių ir išorinių reikalavimų. Gilūs vidiniai virsmai, vykstantys paauglio asmenybėje, sukelia daug nerimo ir ieškojimų (Kalpokienė ir Gudaitė, 2007).
I. Leliūgienė (2002) teigia, jog paauglystė yra laikoma rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas. Savojo „aš“ ieškojimas dažnai sukelia daugybė problemų, tai dažnai nesutarimas su suaugusiais, kurie paauglį vis dar laiko mažu vaiku. Jaunas žmogus pirmiausiai ieško atsakymą į klausimą: „Kas aš esu?“, nes iki paauglystės jis deklaravo tik tas formuluotes, kurias girdėjo iš tėvų. Paauglys ir jaunuolis pradeda ieškoti naujų savarankiškumo ir savivokos galimybių. Jei tėvai aiškiai apibrėžė tai, kas jie yra, jaunuoliui norisi išbandyti, patikrinti, ar tikrai taip yra, ar jis gali būti kuo nors kitu (Miselytė, 2009).
Jaunimas laikomas ypatinga amžiaus grupe, kuriai būdingi išskirtiniai poelgiai bei charakterio savybės, skiriančios jaunimą nuo vyresniosios kartos. Tarp tokių savybių – polinkis prieštarauti, maištauti. Tad jaunimas drąsiai laužo nusistovėjusias normas, vertybes, tradicijas ir kuria savas. Tai būtų galima paaiškinti E. Ericsono raidos teorija. Anot autoriaus, paauglystėje vyksta indentiškumo – vaidmenų neiškumo – krizė. Augantis ir besiformuojantis jaunas žmogus patiria fiziologinius pokyčius, jam svarbu įtvirtinti socialinius vaidmenis, vyksta tapatybės paieškos. Gindamiesi nuo diskomforto, identiškumo išsisklaidymo potyrio, kai kurie paaugliai padeda vienas kitam burdamiesi į gaujas, uždaras grupes, stereotipizuodami save, savo idealus ir priešus. Tad galime teigti, jog paauglystėje išgyvenami sunkumai, patiriama identiškumo krizė tampa svarbia jaunimo subkultūrų susidarymo priežastimi. Jaunuolis priima subkultūrinį tapatumą ir taip bent laikinai išsprendžia sunkumus (Žukauskienė, 2012).